Love me till my heart stops// 1 skyrius

Pirmas (įvadinis) skyriusBuvo šiltas, saulėtas ir lietingas pirmadienio rytas. Šiomis dienomis niekas niekur neskuba. Visų gyvenimas niekaip negalėjo pagauti reikiamo pagreičio. Aš nebuvau išimtis. Sėdėjau ant palangės ir dairiausi į kaimynus. Jų namus, kiemus, dauguma, netgi nesivargino įsigyti užuolaidų, tad galėdavau matyti intymiausias jų gyvenimo akimirkas stebėti jų gyvenimo klystkelius ir vingius, aš gyvenau kitų žmonių gyvenimus. Man tai padėjo atsiriboti nuo savojo. Atidariau langą ir įkvėpiau gaivaus pavasario oro. Nieko naujo. Plaučiai vis dar negali priprasti prie to, kad negauna nikotino. Jau tris dienas. Pažanga. Aš noriu gyventi sveikai: nevalgyti mėsos ir visiem meluoti, kad man gaila gyvuliukų, nors nė velnio man jų negaila, tegu dvėsta tie pasišlykštėtini balandžiai šikantys ant mano stogo, palangių, kiaulės, kurios nieko doro nenuveikia gyvenime ir jeigu ne filmas ‚Mažylis‘ visi iki šiol nejaustų kaltės jausmo, kad valgo padarėlius, kurie moka kalbėti, o taip, naivumas šiais laikais madingas, kaip ir debilizmas. Nukrypau nuo temos. Atleiskite. Taigi, kuo aš ten baigiau. Aa... Sveika gyvensena. Taigi, mesiu mėsą, mesiu gėrimą, mesiu tabaką ir mesiu žolę. Labiausia sau padėčiau jeigu mesčiau Doni. Bet šiam žygdarbiui dar nesu pasirengusi. Manau, kad aš jį myliu. Seksas su juo tikrai neblogas. Ir jis turi mašiną. Aštuoniasdešimtųjų Mini Cuper‘į. Svajonių mašina. Man tenka tenkintis devyniasdešimtųjų Civic‘u. Nekenčiu tos mašinos, jeigu galėčiau išrinkčiau ją dalimis, be viešasis transportas, kaip koks viešnamis. Visi naudojasi vienu. Tad tenkinuosi savo nutrenkta transporto priemone. Taigi, apie Doni. Jis gyvenam už kelių kvartalų nuo mano namų. Nešioja suplyšusius džinsus ir džemperius tvoskiančius tabaku, žole, alkoholiu ir prakaitu, na, o ypatingomis progomis, tokiomis, kaip sekmadienis, prie šios kvapų puokštės prisideda dar ir skutimosi losjono kvapas.-Džilijana Mūr Thomas, nešk savo subinę į apačią. Pusryčiai paruošti. Ir tavo trenktas dėdė Robas, jau atvažiavo... – pasigirdo spigus motinos balsas iš apačios. Ji manęs nekentė. Aš irgi jos vietoj savęs nekęsčiau. Netyčiukas sutrukdęs jai studijuoti taip jos geidžiamą edukologiją. Cha... Mama mokytoja. Ir dar pradinių klasių. Visi jos mokiniai būtų gyvenimo nepažinę degradai. – Robai, liepk savo šunpalaikiui nemyžti kur papuola. Čia jam ne bendrasis tualetas. Šūdžiauuuu. – mama labiau negu manęs nekentė dėdės šuns. Ponas Fosteris jaunesnysis. Aš tą šunį mylėjau. Turbūt todėl, kad jis taip erzino mano mamą.Vangiai atsistojau nuo palangės ir pažvelgiau į veidrodį. Vaizdas tas pats, nieko naujo, jau kelinti metai. Nors ne. Kuo toliau tuo baisiau aš atrodau. Trumpai kirpti juodi plaukai, tamsiai rudos akys, pajuodę įkritę paakiai, blyškus veidas. Mane gelbėjo tik mano nosis. Nikole Kidman man jos galėtų pavydėti. Ji pas mane tobula. Ir lūpos. Visai neblogos. Na bent jau Doniui jos patinka ir jį užveda. Ir šiaip aš puikiai mokėjau jomis naudotis. Tik šypsotis man sekėsi sunkiai. Metai reabilitacijos klinikoje ir tu pamiršti kas yra gyvenimo džiaugsmas. -Lija, - sušuko Robas. – Kur tu po velniais, mažoji monstre. Dėdė tau turi dovanų.-Tikiuosi, tai žolė, nes kitaip aš net neketinu vargintis ir trenktis laiptais žemyn tavęs pasitikti. – pagrasinau, jau lipdama laiptais žemyn. Mano kambarys, o tiksliau mano buveinė buvo palėpėje. Manau, kad motina mane slėpė nuo aplinkinių akių, ens aš buvau jos gyvenimo gėda. Na jeigu tau taip geriau mamyte, kodėl gi ne. Tu irgi ne ką geresnė. Nejaugi būtina ateiti į mokyklos tėvų susirinkimus girtai? Vaikystės trauma. Kaip gerai, kad aš pilnametė ir galiu daryti ką noriu. Na beveik viską ką noriu. Bet juk nieko nebūna tobulo.-Tu nesikeiti. – apkabindamas pasakė dėdė. – Še, turėkis. – pasakė paduodamas man permatomą maišelį. Jis žino, kaip mane pradžiuginti. -Robertai, tu ką išprotėjai? – isteriškai suklykė motina. Kitaip ji turbūt nebemoka bendrauti su žmonėmis. Man keista, kaip jos dar neišmeta iš darbo. Juk ji isterikė. Nejaugi Džefas to nemato? Nemato senas ištvirkėlis. Jis mato tik jos milžinišką krūtinę ir svajoja apie tai, kas yra tarp jos kojų. Šlykštu. – Kaip tu gali jai duoti to... to... – ji net negalėjo ištarti „žolė“. Sena paranojikė. -To... To... Ko čia mikčioji? Tai – žolė. Kartok paskui mane: ŽO – LĖ. Juk nėra taip sunku pasakyti. Ar ne? – ironijos kupinu balsu pasakiau. -Dink man iš akių. Tu tokia kaip ir tavo tėvas. Niekam tikusi. – sukriokė. Nejaugi jai dar neatsibodo šita pasaka? Man buvo skaudu, prieš kokių tryliką metų, kai man buvo šešeri. Per tiek laiko galėjo sumąstyti ką nors naujo ir dar negirdėto.-Apsispręsk, ko tu nori. Tai nusileisk, tai dink iš akių. Paranoja? Šizofrenija? Permiegok dar ir su psichiatru jis tau gal kokių vaistų išrašys pilnai kompensuojamų? -Dink, tau buvo pasakyta. Reikėjo tave palikti klinikoje... – cha. Mamyte. Susimovei. Reabilitacijos klinika jai buvo tabu. Niekas niekada prie jos apie tai nekalbėjo, nors jai už nugaros visi tik aptarinėjo, kokia ji yra nevykusi motina, kad jos vienturtė atsidūrė ten kur atsidūrė. Bet juk mūsų rajone labai draugiški ir diskretiški žmonės. Visi apsimeta, kad nieko nežino, nors kiekvieno gyvenimus varsto po kaulelį. Aš esu, buvau ir greičiausiai būsiu mėgstamiausia tema. Aš neišsenkama. Kas ne diena tas naujiena. Manau, kad lažybos punkte netgi yra tokia skiltis kada Džiulijana pastos ir nuo ko. Visi vyrai tikisi, kad tai bus jie, nes kiekvienas šio suknisto rajono gyventojas nori mane nusitempti į lovą. Turbūt neveta minėti, kad moteriškos lyties atstovės manęs mažų mažiausiai nekenčia.-Ačiū Robai, - pakštelėdama jam į žandą pasakiau. – Lėksiu kol jos neištiko eilinis isterijos priepuolis.-Iki, monstre. Susimatysim artimiausiu metu. Noriu tave su kai kuo supažindinti.-Jeigu tai vyriškos lyties atstovas man jo nereikia... – nebaigiau sakyti, nes jis mane pertraukė:-Taip, taip... Donis.