LMTMHS // 2 skyrius

Antras skyriusTrenkiau duris, kaip galima stipriau ir kiek leido mano jėgos, tad pavymiui išgirdau motinos staugimą:-Džilijanaaaaa, kad iki komendanto vaandos būtum namuose. Ar tau aišku? Džiulijana!!! Jos balsą galima buvo išgirsti kitame miesto gale. Kaip aš galėčiau jo negirdėti? Dievaži, kokia ji kartais būna durna. Nejaugi ji mano, kad aš tikrai grįšiu namo iki dešimtos? Ir kokia dar komendanto valanda? Iš kur ji ją ištraukė? Žinoma, kaip galėjau pamiršti. Visagalis televizorius. O gal ji jau išmoko naudotis ir intrenetu? Cha... Žinoma. Vangiai slingdama prie mašinos suvokiau, kad raktelius palikau prieškambaryje.-Šūdas, - pasakiau balsu ir spyriau į mašinos ratą. – Aaaa... – reikia atprasti viską spardyti. Koją lengvai degino skausmas. Nejaugi man teks trenktis pas Doni pėsčiom? Kaip nekenčiu pasivaikščiojimų po rajoną. Nekenčiu. Stabiliai, totaliai nekenčiu. Turbūt labiau negu pačio rajono. Kad ir kaip man patiktų aplinkinių dėmesys, bet jo perteklius buvo nemalonus ir atgrasus net man. Ponia Greenhood, sena japonė, visą savo gyvenimą, kiek aš jo atsimenu ištisas dienas sėdi savo kieme ir stebi aplinkinius, karts nuo karto numesdma kokį tik jai suvokiamą grasinimą. Aš vis dra manau, kad ji rūko žolę, tik nieko niekam nesako. Sena nukriošusi boba. Tik niekaip nesuvokiu kodėl jos pavardė ne kokia nors Dzing Ling Čau.-Džilijana Mūr Thomas, kaip laikaisi, mieloji? – pasigirdo šlykščiai saldus ponios Peterson balsas. Jos saldumas mane pykino. Jeigu nori susirgti bulimiją – apsigyvenk su šiuo cukraus vatos gumulu. Vemsi net nevalgęs. Jos žili plaukai visada, pabrėžiu visada, buvo susukti ant suktukų, pusiniai akiniai pakabinti ant kaklo ant šilkinės rožinės juostelės. Kam tau reiklaingi akiniai, jeigu tu juos vis tiek visą laiką nešioji pasikabinusi ant kaklo? Kur senyvų žmonių smegenys? Jos susitraukia kartu su jų oda? O kur dar jos trečiojo dešimtmečio laikų rūbai, kuriuose dominavo, taip, teisingai, pasteliniai atspalviai. Giliai įkvėpiau, kad netyčia kas nors nešvankaus neišprustu man iš burnos ir iškvėpiau.-Sveiki, - su perdėtu entuziasmu pasakiau.- Puikiai. Geros jums dienos. – jau norėjau nueiti, bet staiga pastebėjau jos žymųjį ”pasigailėk vargšo vaiko, o Dieve padėk” žvilgsnį ir išsiliejau:-Perduokite linkėjimus ponui Petersonui, jis vis dar skolingas man šimtinę už paskutinįjį kartą. – nesusivaldžiau. Atsiprašau. Jūs patys matėte, kad aš stengiausi, bet man nepavyko. Ne mano natūrai būti mandagia barbe. Tam mes turime Sinde. Jos netgi vardas puikiai atitinka jos bukumą.Va būtent dėl šių netikėtų susitikimų ir pokalbių aš nekenčiau šios vietos su visais jos gyventojais. Na, pripažinsiu, kad šis jausmas buvo abipusis ir aš neketinau nieko daryti, kad ši situacija pasikeistų. O karts nuo karto, kaip ką tik, netgi paaštrinau kartų konfliktą. Lyg man rūpėtų ar ponią Peterson ištiks dar vienas infarktas. Na, švelnumu ir užuojauta, kaip ir sutarimu su aplinkiniai aš nelabai galėjau pasigirti.Ačiū, Budai, tolimesnė kelionė iki Donio namų buvo pakankamai rami. Keli mažamečiai mane pavadino apsišniojusia kale, todėl aš atsakiau jiems, kad miegu su jų tėčiais. Tai vaikus nuliūdino. Ir kodėl sekso tematika taip žeidžia vaikų psichiką? Mistiniai dalykai. Donio namą surasti buvo nesunku. Jis buvo vienas iš tų, kuriuos tėvai liepia apeiti, kelių kilometru spinduliu, savo vaikams. Senas, apgriuvęs. Iš jo visada sklisdavo keisti garsai, bei kvapai. Bet nori tikėti norit ne, aš dievinau šią skylę. Durų šio namo gyventojai niekada nerakindavo. O kam? Vis tiek jame nieko gero nėra. Na nebent vyrų playstation‘as. Ryškiai kažkur nuknistas. Nors jie man pasakojo, kad rado jį prie konteinerio. O juk aš šventas naivumas ir viskuo tikiu, ką jie man sako.Donis sėdėjo ant sofos ir skaitė. Kad ir koks degradas ar gyvenimo atmata jis atrodo kitiems, jis toks nebuvo. Jis buvo protingas, tik su prapustom smegenim.-Ką skaitai?-Bridžitos Džouns dienoraštį. Ta boba buvo kieta. – hmmm... Gal kiek paskubėjau apibūdindama jį kaip protingą. Juk reikėjo jums įteikti, kad jis manęs vertas vaikinas.-Taip... Žinoma. – pasilenkiau prie jo ir pabučiavau. Tada jis pabučiavo mane. Tada aš jau gulėjau ant jo.-Turint jus nereikia leisti pinigų ir nuomotis porno juostas... – pasigirdo visus mano vidinius troškinus išblaškantis balsas.-Smirdžiau, eik masturbuotis kur nors kitur, - pasakiau jau sėdėdama ant lovos ir viena ranka bandydama užsisegti megztinio sagą, kuri nepadoriai atidengė mano krūtinę.Smirdžius vienas iš tų vaikystės draugų, kuriuos norėtum mesti, bet niekaip negali, nes jie prie tavęs priskretę, kaip įsisenėjęs šūdas prie bato pado. Jo tikrasis vardas Semas. Tačiau jau nuo vienuolikos metų, kai jis įkrito į stutų duobę, yra vadinamas Smirdžiumi. Šis vardas jam prigijo ir jis netgi didžiavosi juo. Suprasti ką jis mano nebuvo taip lengva, nes jis didžiąją dalį laiko praleisdavo savo „Delniausko“ kontoroje, na o likusį laiką gadindavo mums gyvenimą.-Džile, tu manęs nejaudini. Man žymiai įdomiau stebėti Donį, - apsilaižydamas pasakė. Pamiršau paminėti, kad Smirdžius yra juodaodis gėjus ir dar žydas. Sėkmingo gyvenimo tau, Semai.-Suknistas gėjau dink man iš akių, - pasigirdo grubus Donio balsas iš po namo nugaros ir Smirdžiaus link nuskriejo batas. Pataikė tiesiai į galvą.-Tiesiai į dešimtuką, - pasakiau ir pabučiavau jį. – Beje, Robis šiandien buvo užėjęs. Juk žinai, kad dėdė visada atneša lauktuvių.Vaikinų akys taip staigiai pradėjo degti geismu, kad aš net pradėjau pavydėti tam permatomam plastiko maišeliui.