tribute to Katy Perry

I think she's amaizing.

& I don't care that You think.

And she's using banana phoneeeeee.

• http://www.youtube.com/watch?v=klok7Js828c


• http://www.youtube.com/watch?v=y-LhyAVzDBI&feature=related


• http://www.youtube.com/watch?v=1-pUaogoX5o
  

Sumauta grafika, žiurkės niekinimas ir fetos vagystės.

Lyg tarp kitko pažvelgiau pro langą. Kaip visada tas pats per tą pati. Sumauta gyvenimo žaidimo grafika.
Man šalta. Noriu, kad įjungtų šildymą, bet visai nenoriu už jį mokėti. Gal kas nors nori manęs, kaip išlaikytinio? Pažadu, kad būsiu geras įnamis. Nešiksiu, nemyšiu ir nekramtysiu laidų.

Domas vėl niekino mano žiūrkpalaikį. Nuoširdžiai pasakysiu, kad nepamenam, kaip jį pavadinom. Tad jis su kiekviena diena būna naujas augintinis su nauju vardu, tik išvaizda ta pačia. Žinoma, jeigu Domas aka "Žiurkių niekintojas, Visatos užkariautojas-Afigenijus" neapsilanko. Jis išlaikytinis. Valgo mano "feta" ir maukia mano vyną. Nesvarbu, kad jis pats jį atneša, bet kas jo tas mano, kas mano tas niekieno.

Šiaip karts nuo karto pasiilgstų vaikų ir jų nesigaudymo aplinkoje.
Bet garsus kalbėjimas apie vaginas ir penius viską atperka.

Žaidimas "tiesa/drąsa" yra labiausiai netoleruojamas žaidimas mano dimensijoje, ne sjeigu tik apsirenku drąsą turiu rėkti/nusirengti/gąsdinti kaimynus, o jie ir taip manęs nemėgsta, nes mat jiems mano muzikos grotuvas per garsiai groja. Dar pasišakokite tai kolonkes paskatysiu prie rozetes į Jūsų miegamąjį. Tik pirmą reikia išsiaiškinti kur jis.

Einu valgyti pietų.
Kinietiška vištiena saldžiarūgščiame padaže ir ryžiai.
Viską užsigersim Cola Light.

Aš myliu.

LMTMHS // 7 skyrius

7 skyriusGulėjau lovoje įsmeigusi akis į vieną tašką. Į tą prakeiktą juodą dėmę ant mano lūbų. Sušikta istorijom apipinta dėmė. Nekenčiu jos. Nekenčiu. Norom nenorom į mano mintis, kaip lekiantis Porshe, kuris partrenkė kaimynų katę, atsimuša Gabrielio atvaizdas. Atvaizdas to žmogaus, kuris man per keliolika valandų padarė daugiau, negu kiti per visą mano suknistą gyvenimą. Be to, kad jis mane vimdė geras dvi valandas, dar sugebėjo mane atitemti namo ir atlaikyti mano motinos nesamonių laviną. Nelaiminga prasikrušusi karvė. Jiegu taip ir toliau turėsiu pavainikį, kuri švelniai galėsiu vadinti „nuopisa“. Vis dėl to aš nekenčiu savo gyvenimo. Jeigu aš numirčiau, manau, būtų visai neblogai. Bet, atsiprašau, mielieji, aš esu savaudė kalė ir nesuteiksiu jums tokio malonumo pašokti ant mano kapo ir turėti progo prisilakti. Alkoholikų miestelis, alkoholikų rajonas, alkoholikai aplinkui, kaip kokie skeriai puola mane iš visų pusių. O aš noriu išsiskirti todėl uostau. Cha. Užsikruškit, neišmanėliai. Beja, atsimenat, kad norėjau gyventi sveikai? Velniop. Man tas pats. Giliai, stabiliai, tas pats. Maniau, kad be Donio gyvenimas bus geresnis. Nė velnio. Man jo trūksta. Man trūksto jo aitros ir agresijos lovoje. Man trūksta sekso. Pasiutusiai gero sekso. Nedapisitas. Totalus. Reikia eiti ir susirasti kokį penio turėtoja ir paprašyti ar jis pagi jį įstumti į mano vaginą. Jokių jausmų, jokios gėdos, jokios abejonės. Tik vienkartinis seksas. Jokių prisiminimų. Nieko. Tik malonumas. Ir man tas pats, kad „Cosmo“ rašo, kad seksas be jausmų yra niekam tikęs. Tai jausmai yra niekam tikę. Doni, sukruškas debile, kur tu esi? Kur??? Semas. Taip Semas. Aš vis dar jam nepaskambinau. Jis turi žinoti. Privalo žinoti, kitaip aš išprotėsiu. Nuo ko? Nuo nežinios jausmo. Kad ir kokia bejausmė atrodyčiau taip nėra. Aš irgi turiu kažkokias jo nuotrupas, kurios pasireiškia, kaip visada pačiu netinkamiausiu laiku. Nekenčiu jausmų. Jų niekam nereikia. Vis dar kamuojama skausmų išsiredinau iš lovos. Ir kodėl mes esam pusbadžiu gyvenantys vidutinė sklasės individai, kurie namuose turi tik vieną suknistą telefoną. Pirmam aukšte. Nulipimas laiptais pavyko beveik elegantiškai, neminint to, kad suklupau ties paskutiniu laipteliu. -Džilijana Mūr Thomas, - pasigirdo isteriškas, pykčio pritvinkęs, pusamžės moters balsas. Motinos. – jeigu tu pajėgi nusileisti laiptais žemyn, vadinasi esi pajėgi man pasiiaiškinti. Kur po velniais tu basteisi, paleistuve. Ir kodėl gydytojo sūnus turėjo tave atitemti namo? Ar tu baigsi man kada nors daryti gėda?Nesibaigiantis monologas. Apie mane. Apie mano gėdą. Įdas. Kokia aš nelaiminga ir nieko nemylinti kalė. Lyg ta boba būtų kitokia.-Užsikrušk.-Kaip tu kalbi su moterim, kuri tave pagimdė?-Neprašiau, pati norėjai. Abortai pas mus įstatymų leidžiami.-Gerbk mane. – ji taip užkriokė, kad man pasirodė, kad mano ausų būgneliai paplūdo krauju.-Kaip aš galiu tave gerbti, jeigu tu pati savęs negerbi, prapista viso rajono kurva.Pajutau grėsmingai artėjantė motinos delną. Ta boba turėjo jėgos. Mėlynė tikrai bus. Apsisukau ir nuėjau. Net nesiruošiau jai suteikti progos dar labiau žeminti mane. Ne. Tegu susikiša ta savo pyktį. Dar girdėjau keiksmus ir grasinimus man už nugaros, bet nusprendžiau juos ignoruoti. Ignoravimas yra gerai. Labai gerai. Na iki to laiko, kol į tave neatskrieja koks nors daiktas. Isteriška boba.Prisėdau ant sofos šalia telefono. Mūsų namai, kaip ir visi tipiniai šio rajono namai buvo išdėstyti pagal kažkokio asilo suplanavimus. Visuose namuose, nesvarbu kas juose gyevna telefonas būtinai bus šalia sofos arba koridoriuje prie komodos. Apgailėtinas fantazijos trūkumas. Surinkau Semo namų telefono numerį. Keli signalai ir pasigirdo malonus jo sesers balsas:-Klausau.-Rebeka, čia Džilė, gal galįtum pakviesti Semą?-O sveika, Džile, kaip laikaisi. – ji būtų tobula, jeigu ne jos noras su visais gerai sutarti ir noras kištis į svetimus gyvenimus. Bet šiaip ji man patiko. Jauna, graži gyvenimo nesugadinta, kas yra labai keista, penkiolikmetė. -Neblogai, - pamelavau.-Aš irgi visai gerai laikausi. – nesvarbu ar tu to teiravaisi ar tau įdomu, ji vis tiek papasakos, kaip ji gyvena. Nepamiršdama paminėti visų smulkmenų. – Atsimeti Tobį, mano kaimyną, tą gražuolį, kuris atsikrautė prieš kelis mėnesius? Na juk pameni, Džile, aš tau apie jį pasakojau, kai matėmės paskutinį kartą. Pameni?-Mhm...-Taigi, puiku. Žinai? Nežinai iš kur tu žinosi, bet aš tua pasakysiu. Papasakosiu viską smulkiai. – lyg kitaip kada nors būna. – taigi. Einu aš vakar namo, lyja lietus, jis pribėga prie manęs su skėčiu ir sako: „nenoriu, kad tu sušlaptum“. Kaip miela ar ne Džile? Ar ne? Juk miela. Taip miela. – ta mergaitė kada nors užsičiaupai. Ir jeigu ne mano jausmai jai, kurie keistai yra perdėtai gilūs ir tyri, aš ją pasiųsčiau, bet dabar tieisog leidau garsus panašius į „mmm“ ir „mhhhh“.-Puiku, Rebeka, puiku. O dabar būk tokia, miela ir pakviesk man Semą. -Džile, nejaugi nežinai, kad Semas išvažiavo kartu su Doniu. – jos balsas iš perdėtai džiugaus tapo nustebusiai kvailas.-Kaip tai išvažiavo? Kur išvažiavo? Rebeka, kur jie išvažiavo? – dabar mano balsas skambėjo isteriškai.-Nežinau, Džile, nežinau. Manau, kad jie kažko prisidirbo. Na tu supranti apie ką aš. Semas tik pasiskolino, - pavogė – pataisymas, - iš tėvų pinigų ir išlėkė nieko dorai nepaaiškinęs. Džile, manau, kad tu žinai.Padėjau ragelį ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjau į virtuvę, kuri buvo matyti iš svetainės. Po velnių. Velniop viską.

LMTMHS // 6 skyrius

Šeštas skyriusVienas kvietimo signalas, antras kvietimo signalas, trečias. Tylą perskrodžiantis įkyrus pypsėjimas, kuris tik suaištrino mano galvos skausmą. Doni, šūdžiau nelaimingas, pakelk ragelį. Doni. Doniiii. Nieko. „Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti“ – kąąą? Kokio bybio? Kaip tai negaliu. Galiu. Aš noriu, man reikia. Po velnių, Doni ką tu darai?Ramiai padėjau telefoną ant stalo ir nusisukau nuo į mane įsistebeilijusių dviejų porų akių. -Džilijana, mes juk sakėmė, kad jo nėra. Džile, mieloji...-Jokia aš tau ne mieloji, aknikniskit nuo manęs. Dinkit. – ir man net nesvarbu, kad tai aš esu įsibrovėlė jų namuose. Man tas pats. Man giliai vienodai ką jie apie mane mano, niekada nerūpėjo, niekada ir nerūpės. – Eikit visi velniop. Dinkit iš mano gyvenimo. – rėkiau, net gerai nesuprasdama ką ir kodėl. Jie nekalti. Žinau. Bet juk kažką apkaltinti reikia. Tai kodėl ne žmones, kurie yra arčiausiai manęs?-Džilijana, apsiramink, būk gera, nusiramink. – gydytojas vis dar mėgino mane paveikti gerumu. Na ir kantrus žmogus. Idijotas. – Gabrieli, manau, kad reikia ją parvešti namo. Mes niekuo jai nebegalim padėti. – jis kreipėsi į savo sūnų. Ir kaip visada apsimesdami, kad manęs nėra kambaryje.-Man nereikia jūsų pagalbos, aš pati kuo puikiausiai galiu savimi pasirūpinti. – mėgindama atsistoti kriokiau ne savu balsu. Skausmas buvo žudantis. Svirduliuodama atsistojau ir pasilenkiau pasiimti savo džinsų. Mano šonkauliai įsismeigė į plaučius. -Šūūūūdas.-Džile, po velnių, gal tu galėtum bent vieną kartą savo gyvenime elgtis, kaip suagęs žmogus, o ne išlepintas dėmesio reikalaujantis maištaujantis paauglys? – Gabrielio balsas buvo duslus, prislopintas, sexualus. Pyktis jam tinka. Jis buvo piktas. Piktas, piktas, piktas. Aš jį pykdžiau ir tai buvo stimulas elgtis dar blogiau negu prieš tai. -Apsikrušk, Gabri.-Su tavim neįmanoma...-Kaip gerai, kad tu manęs tuoj nematysi. – agonijos kankinama mėginau įlysti į savo aptemtus džinsus. – Kur mano batai?-Džile, aš tave nuvešiu namo. Aš abejoju, kad tu pajėgi pati iki jų nusigauti.-Batus. – pareikalavau.Gabrielis juos padavė ir po nosimi kažką sumurmėjo, deja nesupratau ką.Palyginti su džinsais, batus apsiauti buvo kur kas lengviau. Nereikėjo tiek daug lankstytis. O tai, kiek jau spėjau suvokti man ir sukelia didžiausius skausmus.-Gydytojau, o mielasis gydytojau, - apsimestinai švelniai pasakiau, - ar jūs teiksites man pasakyti kas man nutiko ir kodėl po velnių man viską taip skaudą?-Džilijana, norėčiau, kad rytoj tu atvyktum pas mane į kabinetą, kad aš galėčiau padaryti kelias rentgeno nuotraukas ir kelis tirymus. – pasakė dalykiškai ir suvokiau, kad netgi jam trūko juostelė.-Žinoma, geneole, kaip pasakysite. Ne velnio. Aš daugaiu nei vieno iš jūsų nenoriu matyti savo gyvenime. Nei vieno. – nors tai buvo toli gražu ne tiesa. Ir pati kuo puikiausiai tai suvokiau.-Tu tiesiog nuliūdusi ir pikta. Pakalbėsiu su tavim rytoj ryte. Tavo mama informuota.-Dideiji, suknistieji informatoriai. Koks jai skirtumas kaip aš jaučiuosi. Jiegu ji galėtų ji pati mane paskerstų kur už kampo, tik gaila, kad už tai baudžiama.-Man atrodo tu ketinai išeiti. – Gabrielis pasakė tokiu tonu, kokio dar niekada nebuvau girdėjusi. Tai buvo šsakmus, vyriškas, tvirtas ir kiek grubokas tonas. Tona, kuris mane užvedė. Jiegu man taip visko neskaudėtų... „Džilijana Mūr Thomas, kale tu nelaiminga“.Nieko nesakius susviravau iki durų. Nors šiuose išpuoselėtuose namuose buvau vos kelis kartus ir tai anstyvojoje vaikystėje puikiai prisiminiau išdėstymą. Nors namuose gyveno du vyrai, viskas buvo pedantiškai sutvarkyta ir preciziškai sustatyta savose vietose. Netgi negyvendamas čia kuo puikiausiai galėtum suratsi reikiamus daiktus. Viskas buvo nuobodžiai tobula. -Norėčiau, kad tu ja palydėtum iki namų, netgu jeigu ji to nenori. Man neramu dėl jos. – uždarydama duris išgirdau.Lauke buvo vėjuota ir labai šalta. Lijo lietus. Ačiū, Motina gamta, ačiū tau. Padaryk mano kelionę dar labiau apgailėtina. Suknistas gyvenimas. Niekaip nesuvokiu kur pasidėjo Donis. Juk jis būtų man pranešęs. Jis būtų. Tikrai būtų. Na gal ir nebūtų. Mūsų su juo santykiai labiau rėmėsi seksu negu giliais jausmais. Mums buvo gerai kartu. Mes abu buvome tokie, kokie norėjome būti. O gal mes tiesiog ėjome prieš viską? Na šiaip ar taip Donio negąsdino tai, kad aš gulėjau. Na, o manęs negąsdino tai, kad jis vartojo. Vartojau ir aš. Donio dėka. Gal?Semas. Semas, Semas, Semas. Jis tikrai turėtų žinoti, kur yra Donis.Tolumoje pamačiau taksofoną. Apsičiupinėjau kišenes ir radau smulkių. Bent šis tas gero šioje šūdinoje dienoje.Meginau paspartinti žingsnį, bet tai reikalavo per daug jėgū ir sukėlė per daug skausmo. Skausmas su kiekvienu žingsniu vis stiprėjo. Nuskausminamieji pasirodo nebuvo ilgai grojantys. Šundaktaris nelaimingas. Prisėdau ant šlapio asfalto ir jaučiau, kaip mano vaginą surakina nuo jo sklindantis šaltis. Koks skirtumas. Vis tiek iš manęs būtų nevykusi motina. Nuleidau galvą tarp kojų ir pajutau, kaip viskas kyla mano viduje. Mane supykino, bet prieš išemdama viską ką turėjau skandyje pajutau, kad kažkas laimo mano plaukus toliau nuo veido. Net nenutuokiau, kad galima išvemti tiek alkoholio.-Džile, Džile. – pasigirdo balsas, kurį turėjau pakęsti visą rytą. Gabrielis. – Džile, tau vsikas gerai. Džile, kalbėk. Džile. – nutabusis šeimos bruožas kartoti vardus.-Atsiknisk. -Tu ir vėl samoninga. -Nepatinka moterys, kurios būna samoningos? Su negalinčiom pasipriešinti ir negalinčios pasiskųsti, kad tu nevykęs, daug smagiau?Jis tylėjo ir žiūrėjo į mane.-Tyla reiškia sutikimą. – prieš pakartotinį vemimo seansą dar spėjau pasakyti.

LMTMHS // 5 skyrius

Penktas skyrius-Ar paskambinai poniai Mūr? – pasigirdo balsas iš kito kambario galo. Asilai. Nesišnibždėkite, man irgi įdomu apie ką jūs taip įtemptai diskutuojate. Šūdas. Sunkistos pokalbio nuotrupos.-Žinoma, nuraminau ją. Nesakiau... – jis nutilo. Gaidi nelaimingas. Kalbėk. -Žmones, šiaip aš čia ir norėčiau žinoti apie ką jūs kalbates. Ar tik ne apie mane? – apsimestinai nustebusi sarkazmo kupinu balsu pasakiau. – Alio??? Ar šiandien diena „Ignoruojam Džilę“? Ei. Ir beja man skauda. Labai. Vaistųųųų. Ir cigaėtės. Ir viskio. Konjako. Ko turite. – mano monologo, net norėdami jie nebūtų pertraukę. Aš pikta. O kai aš pikta aš rėkiu ir kartais net nesurišu sakinių į vieną visumą. Debilė.-Džilijana, mergaite... – nespėjo baigti sakinio gydytojas, nes aš įsiterpiau savo kandžiom, agonijos kupinom pastabom:-Kur jūs buvote, kai aš mergaite buvau? – sedėjau susirietusi ir varčiau akis.-Džilijana Mūr Thomas, raminkis. Arba neturėsiu kitos išeities tik suleisti tau raminamųjų, o tu pati žinai prie ko tai prives tave. Nejaugi nori grįšti ten? – užknisantis eruditas, visų draugas, žino kokius mygtukus spausti, kad amne nuramintų.-Nenoriu. – piktai pasakiau. – Bet nuskausminamieji man padėtų. Man tikrai skauda. Labai. Po velnių, Gabrieli ką tu man padarei?Gabrielis. Mmm... Vis dar toks pats gražus. Aukštas, gilių pilkų akių ir vaikiškomis duobutėmis skruostuose. Įdomu, kaip jis atrodo nuogas. „Džilijna, idijote, raminkis. Ar išprotėjai? Atsipeikėk. Dar užšok ant jo ir patvarkyk jį tėvo akivaizdoje.“-Kartoju, kad aš tau nieko nedariau. Tėti, pasakyk jai. – Gabrielis užsidegęs įrodinėjo savo tiesas, kuriomis aš netikiu. -Tai tau reikia tėvelio pagalbos, mielasis? Pats niekaip apsiginti negali? Vargšelis.-Džilijana, atsigulk ant pilvo, kad galėčiau suleisti vaistų. -Tai tegu šis nešdinasi iš kambario, nežadau jam demonstruoti savo nuogos subinės. Tegu pirma bent jau į pasimatymą pasikviečia, - piktai žvelgdama į gabrielį iššnypščiau.-Tokių, kaip tu į pasimatymą niekas nekviečia, - tyliai pasakė išeidamas. Nejaugi jis mano, kad aš jo negirdžiu? Gaidys nelaimingas. Nenuostabu, kad aš su juo nešnekėjau. Reikia tęsti šią tradiciją.-Džilijana, - tėviškai į šikną man besdamas adatą pasakė gydytojas, - Gabrielis geras vaikis. Nesielk su juo šitaip. Aš užtikrinu tave, kad jis nieko blogo tau nepadarė. Kada nors tu jam padekosi.-Už ką? Už tai, kad smaukėsi į mane žiūrėdamas?-Džilijana, raminkis. Juk tu ne tokia, kokia nori, kad tave matytų žmonės?-Iš kur jūs visi tokie protingi atsiradote ir kodėl jūs, protingieji, manote, kad žinote apie mane tai, ko net aš pati nežinau?Jis sedėjo ir tylėjo, nes neturėjo jokių argumentų prieš šį mano pasakymą. Taip tau ir reikia. Skausmas šiek tiek sumažėjo, bet vis tiek jaučiau kiekvieną savo kūno vietą. Aš degiau iš vidaus. Po velnių, kas mane nutiko. Gal Donis žinos. Donis!-Man reikia paskambinti Doniui, - pasakiau. Nors tai greičiau skambėjo, kaip reikalavimas.-Ne, Džilijana, - kiek jis kartos mano vardą? Ar stengiasi jo nepamiršti?-Kaip tai ne? Netgi cypej man leidžia apskambinti, bent jau vieną kartą. – užsiputojusi dėsčiau savo gyvenimiškąją patirti, kurios, tenka pripažinti, turėjau užtektinai, kaip kokio amžiaus būdama. Aš jauna ir mano papai vietoj. Ir aš jau su patirtim. Galinga. Aš super boba. Turbūt todėl visi nori su manim kruštis.-Tai ne kaleimas, mieloji. – pastebėjo.-Bet juk jūs turite telefoną? Aš netgi susimokėsiu už skambutį. – pasišaipiau. Kaip man tai būdinga. Bet šitas bruožas, kaip ir visi likę neigiami, man labiausiai manyje ir patinka. Aš bloga. Na ir kas? -Nejuokauk, tiesiog nemanau, kad tai geras sumanymas...-Kas nutiko Doniui? – išsigandusi pasiteiravau. – Kas jam? Kas jam? – užrėkiau taip, kad mano gerklės atrodo plyšo į milijonus skutelių ir aš suinksčiau iš skausmo. – Netylėk. Kas jam nutiko, būkit geras... – sau nebudingu maloniu tonu tyliai pasakiau.-Nieko, mieloji, jam nieko nenutiko. Tiesiog jis išvyko. Vakar naktį.-Ką? Kur? Kaip? Ką čia svaigsti? Niekur jis neišvyko. Duok man telefoną. Greitai. – isteriškai sucypiau. – Telefoną.-Tėti, duok, jau tą prakeitą telefoną. - Pasigirdo Gabrielio balsas. Jis ir keiktis moka? Dievaži kokio naujiena. Pažanga. Jis pradėjo netobulėt, o ne, kaip „Maloniame miestelyje“. Bet kadangi jis čia spalvotas, tai jis turėtų blukti. Bet jis bent jau suvokia, kad man reikia Telefono. Man reikia Donio. Na bent jau pašnekėti su juo. Ir kodėl jie man meluoja? Debilai, adaptai nelaimingi.-Bet, Gabrieli, aš manau, kad... – gydytojas neužbaigė.-Man tas pats ką tu manai. Duokit man telefoną.-Imk ir užsičiaupk. Tavo isterijos niekam neįdomios. Būk gera, patylėk. – Uhuhuuu. Jis gali būti piktas. Ir koks patrauklus. Pyktis jam tinka. Labai. „Blemba, Džile, nustok apie jį galvoti, kaip apie sekso objektą. Gydykis.“

LMTMHS // 4 skyrius

Ketvirtas skyrius-Gal todėl, kad negaliu pajudėti? – surikau, nors gerklę plėšė naujas, šį rytą dar nepatirtas skausmas. Kiek man dar teks kankintis? Nejaugi mano nuodėmių sąrašas toks ilgas? Taip. Sudegintas kaimynų vaiko dviratis, sudaužytos mašinos, sužaloti žmonės, paniekinimai ir smerkimas. Kitų vyrų geidimas, kartais gal ir moterų. Išdaužyti stiklai ir apvogti tėvai. Aš esu tobulas, visų geidžiamas vaikas, dėl kurio tėvystės teisių plėšosi dauguma. Kaip smagu, kad jie nebegali manęs išsivaikinti. Per vėlu. Savo laiką pražiopsojo. Patys kalti. – Ką po velnių tu man padarei? – pro dantis sušnypščiau.-Raminkis. Nieko tau nepadariau. -Tai kodėl man viskas skauda? Ką? -Nes...-Nes, nes, nes – pertraukiau jį. – be ilgų įžangų galima būtų? Kalbėk. -Jeigu, tu, patylėtum. – jis nutęsdamas pasakė ir nuleido akis žemyn.-Tyliu, tyliu, Jūsų Didenybė, - su perdėtu sarkazmu pasakiau. – Pirmyn. Klok. Ir greitai. Beje, gal turi parūkyti? – velniop tuos pažadus sau. Man blogaaa. O kai man bloga, man reikia ko nors gero. O nikotinas yra gėris. -Nerūkau. – pasakė taip tarytum aš jo teiraujuosi ar jis nužudė ir gabalais supjaustė savo motina ir užkasė ją kieme po medžiu. Hmm... Šita mintis viliojanti. – Tai kenkia.-Žinoma. – besimaivydama pasakiau. Idiotas. Matosi iš pirmo žvilgsnio. Bet grįžtam prie to ką aš pusnuogė darau jo namuose. Ką??? Galvok. Kodėl jaučiuosi taip lyg man kas butų praplovę smegenis? - Pasakok ką aš po velnių darau čia?Jis nerimastingai judėjo savo kėdėje ir sukiojo kažkokį popieriaus lapą sau tarp pirštų. -Ei, alio. Žemė kviečia Jus? Ei... -Kodėl tu visada elgiesi taip tarytum nešiotum kaukę? – ohoho. Kokie klausimai? Vaikinas tikrai nenori man pasakoti kas nutiko vakar. Bet... Visada? Aš juk jį matau pirmą kartą savo gyvenime. Blemba, jis turbūt maniakas persekiotojas. Taip tai ir reikia. Taip tau, kale, ir reikia. -O kodėl tu atrodai taip tarytum išlindęs iš „Malonaus miestelio“? – šis filmas buvo, yra ir turbūt iki gyvenimo galo bus mano mamos mėgiamas. Ir kuo jis taip trukia ją. Niekaip nesuvoksiu. Juk jame pasakojama, kaip iš tobulų visi virsta ne tokiais tobulais. Na turbūt ją traukia spalvos.-Nes man šis filmas patinka.-Cha cha... – juokas sukėlė skausmą, kuris pervėrė mano plaučius ir aš garsiai suinkščiau.-Nurimk. Mano tėvas tuoj ateis ir tave apžiūrės. -Kas jis? Dar vienas maniakas prievartautojas? Ir kodėl tu gyveni su tėvais? Tėvų berniukas? Be tėvėlių nė...Nebaigiau sakinio, nes kambaryje pasirodė gydytojas Peteris Šmitas. Dailaus sudėjimo, žilas, bet patrauklus vyras. Senas mano šeimos draugas. Jeigu galima būtų taip jį pavadinti. Jis tiesiog buvo su visais perdėtai malonus ir visus vadino draugais. Kokia veidmainystė.-Džilijana, Džilijana, - globėjiškai prabilo. – Kas nutiko?-Peteri, o mielas mano kūno gelbėtojau, Peteri, kad aš žinočiau, gal pasiteiraujam tavo sūnaus... – nutilau, ne suvokiau, kad šalimais sėdintis vyras yra Gabrielis. Gabrielis Šmitas. Mano darželio meilė. Mano vaikystės princas. Tobulasis Gabrielis. Tas šūdas Gabrielis, kuris pasakė, kad mano ausys atlėpusios ir aš panaši į spanieli. Nuo tos akimirkos aš pažadėjau daugiau su juo gyvenime nešnekėti. Nesvarbu, kad tada man buvo ketveri. Savo pažadą aš tęsėjau daugelį metų. Iki šiandienos.

LMTMHS // 3 skyrius

Trečias skyriusLengvas saldus dūmas. Pasitenkinimas ir ekstazė kraujagyslėmis keliaujantys po visą mano kūną. Plaučiai pripildyti nuodemingai malonaus sunkumo jausmo. Dar. Mintys atsitrofuoja ir tu nebevaldai padėties. Viskas aplinkui pradeda lietis. Tiek vaizdai, tiek garsai. Gyvenimas yra gražus. -Džile, Robis šį kartą pasistengė, - pasigirdo Donio balsas tarsi jis tūpėtų giliam šulinyje ir iš ten su manim šnekėtųsi.Juokas persmelkiantis visą tave. Kodėl taip negaliu jaustis kasdien? Dar. Keli gurkšniai viskio. Viskas susimaišo. Euforijai prilygstantis jausmas. Tolumoje girdimi balsai susilieja į vieną visumą. Mano. Mano pasaulis. Staigus pakilimas. Tvinksintys pirštų galiukai. Kojų. Aukštyn keliaujantys palaimos jausmas. Staigus smūgis atjungiantis tavo smegenis.Ar aš dar gyva? Neturėjau jėgų atsikelti. Vadinasi dar gyva, nes jeigu būčiau mirusi, man tikrai nebūtų taip šūdina. Mirę žmonės, laimingi žmonės. Noriu mirti. Tvinkčiojantys smilkiniai. Kas vakar nutiko? Niekaip neprisiminiau, kas įvyko po to, kai užtraukiau pirmąjį dūmą. -Aaaa... Šudas. Šūdas. – mėginimas pasiversti ant šono sukėlė nežmonišką skausmą. Kritau. Turbūt ne kartą. Vis dar nepajėgiau atsimerkti. Manau, kad mano pasamonė man neleidžia to padaryti. Juk, visada, visada, kai nepamnu kas įvyko, įvykdavo kas nors baisaus, nešvankaus, vulgaraus, paleistuviško, kriminalinio. Mentai į mane jau kreipiasi vardu. Ir nebefotografuoja. Jie turi visą mano nuotraukų albumą. Ten jų turbūt daugaiu negu mano šeimos albume. Tieisog manęs jau kuris laikas niekas nefotografuoja. Aš – gėda. O gėdos fotografuoti neverta. Tai tik dar labiau paaštrina situaciją ir bado jiems akis. Ir šiaip nuotraukuose aš atrodau ne kaip, tad ir tikslo lysti į kadrą nėra. Savęs analizavimas ir problemų iškelimas bent rumpam nustumia skausmą į šoną. Tačiau tik baigus jis vėl smogia visą griaunančią jėga. -Šūūūūdas. – jeigu nėra mirtino reiklao geriau nejudėti. O jeigu ir yra, tai velniop jį. Skausmas buvo žudantis. Mano mentys degte degė. Šonkauliai buvo įsirėžę į plaučius. Ar toks jausmas žemėje iš vis egzistuoja? Ar tai įmanoma? Mediciniškai? -Prabudai? – pasigirdo tvirtas ir sodrus, bet švelnus vyriškas balsas. Kur po velniais aš esu? Kas jis? Suvokiau, kad reikia atmerkti akis, bet keista baimė mane stabdė. – Ei, kaip jautiesi? – pakartojo. Idijotas. Nejaugi mano, kad pirmą kartą negirdėjau? Girdėjau. Aiškiai. Palengva pramerkiau akis. Aš, kad ir kaip keista tai būtų, gulėjau nat sofos apklota pigiu minkštikliu kvepiančia, o gal tiksliau dvokainčia, anklode. Rytas. Saulė šlykščiai spigino tiesiai į mano apsiblaususias akis, kurios vis dar perštėjo. -Kur mano kelnės? – suklykiau suvokusi, kad guliu tik su apatiniais. – Po velniais, kur mano kelnės, ištvirkeli?-Jos ant sofos galūgalio. – rankos mostų parodė, kur yra tas „galūgalis“.Staigus pasilenkimas jų link buvo blogiausias mano sumąnymas šį rytą. Suklykiau iš skausmo. Kas man vakar nutiko?Jis – tebūnie kol kas, ištvirkęs asmuo naudojantis žodį galūgalis ir nejaučiantis, kad tai tik patvirtina mano spėjimus, kad jis ištvirkelis – prisėdo šalimais ir uždėjo savo ranką man ant kaktos. -Ką tu darai? Tu man ne motina, kad mane taip grabinėtum.-Patylėk minutėlei, būk gera. – jis pasiemė mano riešą ir akimis skaičiavo tiksinčias laikrodžio rodykles.-Kas tu? Sumautas gydytojas? – žinoma turbūt pirma man reikėjo pasiteirauti kur aš esu, bet. Logika nebuvo mano arkliukas.-Prašiau patylėti. Ištraukiau savo ranką iš jo ir suriečiau po anklode. -Jeigu tavo manymu aš esu ištvirkes prievartautojas apsimetantis sumautu gydytoju, tai kodėl tu nesusirenki savo daiktų ir neišeini? – jis kiek tvirtesniu tonu pasiteiravo, bet jo akyse vis dar galėjau įžvelgti gailestį. Na, arba jam gaila kokio nors nudvėsusio gyvio arba manęs. Didelio skirtumo, šiaip ar taip, nebuvo.

LMTMHS // 2 skyrius

Antras skyriusTrenkiau duris, kaip galima stipriau ir kiek leido mano jėgos, tad pavymiui išgirdau motinos staugimą:-Džilijanaaaaa, kad iki komendanto vaandos būtum namuose. Ar tau aišku? Džiulijana!!! Jos balsą galima buvo išgirsti kitame miesto gale. Kaip aš galėčiau jo negirdėti? Dievaži, kokia ji kartais būna durna. Nejaugi ji mano, kad aš tikrai grįšiu namo iki dešimtos? Ir kokia dar komendanto valanda? Iš kur ji ją ištraukė? Žinoma, kaip galėjau pamiršti. Visagalis televizorius. O gal ji jau išmoko naudotis ir intrenetu? Cha... Žinoma. Vangiai slingdama prie mašinos suvokiau, kad raktelius palikau prieškambaryje.-Šūdas, - pasakiau balsu ir spyriau į mašinos ratą. – Aaaa... – reikia atprasti viską spardyti. Koją lengvai degino skausmas. Nejaugi man teks trenktis pas Doni pėsčiom? Kaip nekenčiu pasivaikščiojimų po rajoną. Nekenčiu. Stabiliai, totaliai nekenčiu. Turbūt labiau negu pačio rajono. Kad ir kaip man patiktų aplinkinių dėmesys, bet jo perteklius buvo nemalonus ir atgrasus net man. Ponia Greenhood, sena japonė, visą savo gyvenimą, kiek aš jo atsimenu ištisas dienas sėdi savo kieme ir stebi aplinkinius, karts nuo karto numesdma kokį tik jai suvokiamą grasinimą. Aš vis dra manau, kad ji rūko žolę, tik nieko niekam nesako. Sena nukriošusi boba. Tik niekaip nesuvokiu kodėl jos pavardė ne kokia nors Dzing Ling Čau.-Džilijana Mūr Thomas, kaip laikaisi, mieloji? – pasigirdo šlykščiai saldus ponios Peterson balsas. Jos saldumas mane pykino. Jeigu nori susirgti bulimiją – apsigyvenk su šiuo cukraus vatos gumulu. Vemsi net nevalgęs. Jos žili plaukai visada, pabrėžiu visada, buvo susukti ant suktukų, pusiniai akiniai pakabinti ant kaklo ant šilkinės rožinės juostelės. Kam tau reiklaingi akiniai, jeigu tu juos vis tiek visą laiką nešioji pasikabinusi ant kaklo? Kur senyvų žmonių smegenys? Jos susitraukia kartu su jų oda? O kur dar jos trečiojo dešimtmečio laikų rūbai, kuriuose dominavo, taip, teisingai, pasteliniai atspalviai. Giliai įkvėpiau, kad netyčia kas nors nešvankaus neišprustu man iš burnos ir iškvėpiau.-Sveiki, - su perdėtu entuziasmu pasakiau.- Puikiai. Geros jums dienos. – jau norėjau nueiti, bet staiga pastebėjau jos žymųjį ”pasigailėk vargšo vaiko, o Dieve padėk” žvilgsnį ir išsiliejau:-Perduokite linkėjimus ponui Petersonui, jis vis dar skolingas man šimtinę už paskutinįjį kartą. – nesusivaldžiau. Atsiprašau. Jūs patys matėte, kad aš stengiausi, bet man nepavyko. Ne mano natūrai būti mandagia barbe. Tam mes turime Sinde. Jos netgi vardas puikiai atitinka jos bukumą.Va būtent dėl šių netikėtų susitikimų ir pokalbių aš nekenčiau šios vietos su visais jos gyventojais. Na, pripažinsiu, kad šis jausmas buvo abipusis ir aš neketinau nieko daryti, kad ši situacija pasikeistų. O karts nuo karto, kaip ką tik, netgi paaštrinau kartų konfliktą. Lyg man rūpėtų ar ponią Peterson ištiks dar vienas infarktas. Na, švelnumu ir užuojauta, kaip ir sutarimu su aplinkiniai aš nelabai galėjau pasigirti.Ačiū, Budai, tolimesnė kelionė iki Donio namų buvo pakankamai rami. Keli mažamečiai mane pavadino apsišniojusia kale, todėl aš atsakiau jiems, kad miegu su jų tėčiais. Tai vaikus nuliūdino. Ir kodėl sekso tematika taip žeidžia vaikų psichiką? Mistiniai dalykai. Donio namą surasti buvo nesunku. Jis buvo vienas iš tų, kuriuos tėvai liepia apeiti, kelių kilometru spinduliu, savo vaikams. Senas, apgriuvęs. Iš jo visada sklisdavo keisti garsai, bei kvapai. Bet nori tikėti norit ne, aš dievinau šią skylę. Durų šio namo gyventojai niekada nerakindavo. O kam? Vis tiek jame nieko gero nėra. Na nebent vyrų playstation‘as. Ryškiai kažkur nuknistas. Nors jie man pasakojo, kad rado jį prie konteinerio. O juk aš šventas naivumas ir viskuo tikiu, ką jie man sako.Donis sėdėjo ant sofos ir skaitė. Kad ir koks degradas ar gyvenimo atmata jis atrodo kitiems, jis toks nebuvo. Jis buvo protingas, tik su prapustom smegenim.-Ką skaitai?-Bridžitos Džouns dienoraštį. Ta boba buvo kieta. – hmmm... Gal kiek paskubėjau apibūdindama jį kaip protingą. Juk reikėjo jums įteikti, kad jis manęs vertas vaikinas.-Taip... Žinoma. – pasilenkiau prie jo ir pabučiavau. Tada jis pabučiavo mane. Tada aš jau gulėjau ant jo.-Turint jus nereikia leisti pinigų ir nuomotis porno juostas... – pasigirdo visus mano vidinius troškinus išblaškantis balsas.-Smirdžiau, eik masturbuotis kur nors kitur, - pasakiau jau sėdėdama ant lovos ir viena ranka bandydama užsisegti megztinio sagą, kuri nepadoriai atidengė mano krūtinę.Smirdžius vienas iš tų vaikystės draugų, kuriuos norėtum mesti, bet niekaip negali, nes jie prie tavęs priskretę, kaip įsisenėjęs šūdas prie bato pado. Jo tikrasis vardas Semas. Tačiau jau nuo vienuolikos metų, kai jis įkrito į stutų duobę, yra vadinamas Smirdžiumi. Šis vardas jam prigijo ir jis netgi didžiavosi juo. Suprasti ką jis mano nebuvo taip lengva, nes jis didžiąją dalį laiko praleisdavo savo „Delniausko“ kontoroje, na o likusį laiką gadindavo mums gyvenimą.-Džile, tu manęs nejaudini. Man žymiai įdomiau stebėti Donį, - apsilaižydamas pasakė. Pamiršau paminėti, kad Smirdžius yra juodaodis gėjus ir dar žydas. Sėkmingo gyvenimo tau, Semai.-Suknistas gėjau dink man iš akių, - pasigirdo grubus Donio balsas iš po namo nugaros ir Smirdžiaus link nuskriejo batas. Pataikė tiesiai į galvą.-Tiesiai į dešimtuką, - pasakiau ir pabučiavau jį. – Beje, Robis šiandien buvo užėjęs. Juk žinai, kad dėdė visada atneša lauktuvių.Vaikinų akys taip staigiai pradėjo degti geismu, kad aš net pradėjau pavydėti tam permatomam plastiko maišeliui.

Love me till my heart stops// 1 skyrius

Pirmas (įvadinis) skyriusBuvo šiltas, saulėtas ir lietingas pirmadienio rytas. Šiomis dienomis niekas niekur neskuba. Visų gyvenimas niekaip negalėjo pagauti reikiamo pagreičio. Aš nebuvau išimtis. Sėdėjau ant palangės ir dairiausi į kaimynus. Jų namus, kiemus, dauguma, netgi nesivargino įsigyti užuolaidų, tad galėdavau matyti intymiausias jų gyvenimo akimirkas stebėti jų gyvenimo klystkelius ir vingius, aš gyvenau kitų žmonių gyvenimus. Man tai padėjo atsiriboti nuo savojo. Atidariau langą ir įkvėpiau gaivaus pavasario oro. Nieko naujo. Plaučiai vis dar negali priprasti prie to, kad negauna nikotino. Jau tris dienas. Pažanga. Aš noriu gyventi sveikai: nevalgyti mėsos ir visiem meluoti, kad man gaila gyvuliukų, nors nė velnio man jų negaila, tegu dvėsta tie pasišlykštėtini balandžiai šikantys ant mano stogo, palangių, kiaulės, kurios nieko doro nenuveikia gyvenime ir jeigu ne filmas ‚Mažylis‘ visi iki šiol nejaustų kaltės jausmo, kad valgo padarėlius, kurie moka kalbėti, o taip, naivumas šiais laikais madingas, kaip ir debilizmas. Nukrypau nuo temos. Atleiskite. Taigi, kuo aš ten baigiau. Aa... Sveika gyvensena. Taigi, mesiu mėsą, mesiu gėrimą, mesiu tabaką ir mesiu žolę. Labiausia sau padėčiau jeigu mesčiau Doni. Bet šiam žygdarbiui dar nesu pasirengusi. Manau, kad aš jį myliu. Seksas su juo tikrai neblogas. Ir jis turi mašiną. Aštuoniasdešimtųjų Mini Cuper‘į. Svajonių mašina. Man tenka tenkintis devyniasdešimtųjų Civic‘u. Nekenčiu tos mašinos, jeigu galėčiau išrinkčiau ją dalimis, be viešasis transportas, kaip koks viešnamis. Visi naudojasi vienu. Tad tenkinuosi savo nutrenkta transporto priemone. Taigi, apie Doni. Jis gyvenam už kelių kvartalų nuo mano namų. Nešioja suplyšusius džinsus ir džemperius tvoskiančius tabaku, žole, alkoholiu ir prakaitu, na, o ypatingomis progomis, tokiomis, kaip sekmadienis, prie šios kvapų puokštės prisideda dar ir skutimosi losjono kvapas.-Džilijana Mūr Thomas, nešk savo subinę į apačią. Pusryčiai paruošti. Ir tavo trenktas dėdė Robas, jau atvažiavo... – pasigirdo spigus motinos balsas iš apačios. Ji manęs nekentė. Aš irgi jos vietoj savęs nekęsčiau. Netyčiukas sutrukdęs jai studijuoti taip jos geidžiamą edukologiją. Cha... Mama mokytoja. Ir dar pradinių klasių. Visi jos mokiniai būtų gyvenimo nepažinę degradai. – Robai, liepk savo šunpalaikiui nemyžti kur papuola. Čia jam ne bendrasis tualetas. Šūdžiauuuu. – mama labiau negu manęs nekentė dėdės šuns. Ponas Fosteris jaunesnysis. Aš tą šunį mylėjau. Turbūt todėl, kad jis taip erzino mano mamą.Vangiai atsistojau nuo palangės ir pažvelgiau į veidrodį. Vaizdas tas pats, nieko naujo, jau kelinti metai. Nors ne. Kuo toliau tuo baisiau aš atrodau. Trumpai kirpti juodi plaukai, tamsiai rudos akys, pajuodę įkritę paakiai, blyškus veidas. Mane gelbėjo tik mano nosis. Nikole Kidman man jos galėtų pavydėti. Ji pas mane tobula. Ir lūpos. Visai neblogos. Na bent jau Doniui jos patinka ir jį užveda. Ir šiaip aš puikiai mokėjau jomis naudotis. Tik šypsotis man sekėsi sunkiai. Metai reabilitacijos klinikoje ir tu pamiršti kas yra gyvenimo džiaugsmas. -Lija, - sušuko Robas. – Kur tu po velniais, mažoji monstre. Dėdė tau turi dovanų.-Tikiuosi, tai žolė, nes kitaip aš net neketinu vargintis ir trenktis laiptais žemyn tavęs pasitikti. – pagrasinau, jau lipdama laiptais žemyn. Mano kambarys, o tiksliau mano buveinė buvo palėpėje. Manau, kad motina mane slėpė nuo aplinkinių akių, ens aš buvau jos gyvenimo gėda. Na jeigu tau taip geriau mamyte, kodėl gi ne. Tu irgi ne ką geresnė. Nejaugi būtina ateiti į mokyklos tėvų susirinkimus girtai? Vaikystės trauma. Kaip gerai, kad aš pilnametė ir galiu daryti ką noriu. Na beveik viską ką noriu. Bet juk nieko nebūna tobulo.-Tu nesikeiti. – apkabindamas pasakė dėdė. – Še, turėkis. – pasakė paduodamas man permatomą maišelį. Jis žino, kaip mane pradžiuginti. -Robertai, tu ką išprotėjai? – isteriškai suklykė motina. Kitaip ji turbūt nebemoka bendrauti su žmonėmis. Man keista, kaip jos dar neišmeta iš darbo. Juk ji isterikė. Nejaugi Džefas to nemato? Nemato senas ištvirkėlis. Jis mato tik jos milžinišką krūtinę ir svajoja apie tai, kas yra tarp jos kojų. Šlykštu. – Kaip tu gali jai duoti to... to... – ji net negalėjo ištarti „žolė“. Sena paranojikė. -To... To... Ko čia mikčioji? Tai – žolė. Kartok paskui mane: ŽO – LĖ. Juk nėra taip sunku pasakyti. Ar ne? – ironijos kupinu balsu pasakiau. -Dink man iš akių. Tu tokia kaip ir tavo tėvas. Niekam tikusi. – sukriokė. Nejaugi jai dar neatsibodo šita pasaka? Man buvo skaudu, prieš kokių tryliką metų, kai man buvo šešeri. Per tiek laiko galėjo sumąstyti ką nors naujo ir dar negirdėto.-Apsispręsk, ko tu nori. Tai nusileisk, tai dink iš akių. Paranoja? Šizofrenija? Permiegok dar ir su psichiatru jis tau gal kokių vaistų išrašys pilnai kompensuojamų? -Dink, tau buvo pasakyta. Reikėjo tave palikti klinikoje... – cha. Mamyte. Susimovei. Reabilitacijos klinika jai buvo tabu. Niekas niekada prie jos apie tai nekalbėjo, nors jai už nugaros visi tik aptarinėjo, kokia ji yra nevykusi motina, kad jos vienturtė atsidūrė ten kur atsidūrė. Bet juk mūsų rajone labai draugiški ir diskretiški žmonės. Visi apsimeta, kad nieko nežino, nors kiekvieno gyvenimus varsto po kaulelį. Aš esu, buvau ir greičiausiai būsiu mėgstamiausia tema. Aš neišsenkama. Kas ne diena tas naujiena. Manau, kad lažybos punkte netgi yra tokia skiltis kada Džiulijana pastos ir nuo ko. Visi vyrai tikisi, kad tai bus jie, nes kiekvienas šio suknisto rajono gyventojas nori mane nusitempti į lovą. Turbūt neveta minėti, kad moteriškos lyties atstovės manęs mažų mažiausiai nekenčia.-Ačiū Robai, - pakštelėdama jam į žandą pasakiau. – Lėksiu kol jos neištiko eilinis isterijos priepuolis.-Iki, monstre. Susimatysim artimiausiu metu. Noriu tave su kai kuo supažindinti.-Jeigu tai vyriškos lyties atstovas man jo nereikia... – nebaigiau sakyti, nes jis mane pertraukė:-Taip, taip... Donis.