LMTMHS // 4 skyrius

Ketvirtas skyrius-Gal todėl, kad negaliu pajudėti? – surikau, nors gerklę plėšė naujas, šį rytą dar nepatirtas skausmas. Kiek man dar teks kankintis? Nejaugi mano nuodėmių sąrašas toks ilgas? Taip. Sudegintas kaimynų vaiko dviratis, sudaužytos mašinos, sužaloti žmonės, paniekinimai ir smerkimas. Kitų vyrų geidimas, kartais gal ir moterų. Išdaužyti stiklai ir apvogti tėvai. Aš esu tobulas, visų geidžiamas vaikas, dėl kurio tėvystės teisių plėšosi dauguma. Kaip smagu, kad jie nebegali manęs išsivaikinti. Per vėlu. Savo laiką pražiopsojo. Patys kalti. – Ką po velnių tu man padarei? – pro dantis sušnypščiau.-Raminkis. Nieko tau nepadariau. -Tai kodėl man viskas skauda? Ką? -Nes...-Nes, nes, nes – pertraukiau jį. – be ilgų įžangų galima būtų? Kalbėk. -Jeigu, tu, patylėtum. – jis nutęsdamas pasakė ir nuleido akis žemyn.-Tyliu, tyliu, Jūsų Didenybė, - su perdėtu sarkazmu pasakiau. – Pirmyn. Klok. Ir greitai. Beje, gal turi parūkyti? – velniop tuos pažadus sau. Man blogaaa. O kai man bloga, man reikia ko nors gero. O nikotinas yra gėris. -Nerūkau. – pasakė taip tarytum aš jo teiraujuosi ar jis nužudė ir gabalais supjaustė savo motina ir užkasė ją kieme po medžiu. Hmm... Šita mintis viliojanti. – Tai kenkia.-Žinoma. – besimaivydama pasakiau. Idiotas. Matosi iš pirmo žvilgsnio. Bet grįžtam prie to ką aš pusnuogė darau jo namuose. Ką??? Galvok. Kodėl jaučiuosi taip lyg man kas butų praplovę smegenis? - Pasakok ką aš po velnių darau čia?Jis nerimastingai judėjo savo kėdėje ir sukiojo kažkokį popieriaus lapą sau tarp pirštų. -Ei, alio. Žemė kviečia Jus? Ei... -Kodėl tu visada elgiesi taip tarytum nešiotum kaukę? – ohoho. Kokie klausimai? Vaikinas tikrai nenori man pasakoti kas nutiko vakar. Bet... Visada? Aš juk jį matau pirmą kartą savo gyvenime. Blemba, jis turbūt maniakas persekiotojas. Taip tai ir reikia. Taip tau, kale, ir reikia. -O kodėl tu atrodai taip tarytum išlindęs iš „Malonaus miestelio“? – šis filmas buvo, yra ir turbūt iki gyvenimo galo bus mano mamos mėgiamas. Ir kuo jis taip trukia ją. Niekaip nesuvoksiu. Juk jame pasakojama, kaip iš tobulų visi virsta ne tokiais tobulais. Na turbūt ją traukia spalvos.-Nes man šis filmas patinka.-Cha cha... – juokas sukėlė skausmą, kuris pervėrė mano plaučius ir aš garsiai suinkščiau.-Nurimk. Mano tėvas tuoj ateis ir tave apžiūrės. -Kas jis? Dar vienas maniakas prievartautojas? Ir kodėl tu gyveni su tėvais? Tėvų berniukas? Be tėvėlių nė...Nebaigiau sakinio, nes kambaryje pasirodė gydytojas Peteris Šmitas. Dailaus sudėjimo, žilas, bet patrauklus vyras. Senas mano šeimos draugas. Jeigu galima būtų taip jį pavadinti. Jis tiesiog buvo su visais perdėtai malonus ir visus vadino draugais. Kokia veidmainystė.-Džilijana, Džilijana, - globėjiškai prabilo. – Kas nutiko?-Peteri, o mielas mano kūno gelbėtojau, Peteri, kad aš žinočiau, gal pasiteiraujam tavo sūnaus... – nutilau, ne suvokiau, kad šalimais sėdintis vyras yra Gabrielis. Gabrielis Šmitas. Mano darželio meilė. Mano vaikystės princas. Tobulasis Gabrielis. Tas šūdas Gabrielis, kuris pasakė, kad mano ausys atlėpusios ir aš panaši į spanieli. Nuo tos akimirkos aš pažadėjau daugiau su juo gyvenime nešnekėti. Nesvarbu, kad tada man buvo ketveri. Savo pažadą aš tęsėjau daugelį metų. Iki šiandienos.