LMTMHS // 5 skyrius

Penktas skyrius-Ar paskambinai poniai Mūr? – pasigirdo balsas iš kito kambario galo. Asilai. Nesišnibždėkite, man irgi įdomu apie ką jūs taip įtemptai diskutuojate. Šūdas. Sunkistos pokalbio nuotrupos.-Žinoma, nuraminau ją. Nesakiau... – jis nutilo. Gaidi nelaimingas. Kalbėk. -Žmones, šiaip aš čia ir norėčiau žinoti apie ką jūs kalbates. Ar tik ne apie mane? – apsimestinai nustebusi sarkazmo kupinu balsu pasakiau. – Alio??? Ar šiandien diena „Ignoruojam Džilę“? Ei. Ir beja man skauda. Labai. Vaistųųųų. Ir cigaėtės. Ir viskio. Konjako. Ko turite. – mano monologo, net norėdami jie nebūtų pertraukę. Aš pikta. O kai aš pikta aš rėkiu ir kartais net nesurišu sakinių į vieną visumą. Debilė.-Džilijana, mergaite... – nespėjo baigti sakinio gydytojas, nes aš įsiterpiau savo kandžiom, agonijos kupinom pastabom:-Kur jūs buvote, kai aš mergaite buvau? – sedėjau susirietusi ir varčiau akis.-Džilijana Mūr Thomas, raminkis. Arba neturėsiu kitos išeities tik suleisti tau raminamųjų, o tu pati žinai prie ko tai prives tave. Nejaugi nori grįšti ten? – užknisantis eruditas, visų draugas, žino kokius mygtukus spausti, kad amne nuramintų.-Nenoriu. – piktai pasakiau. – Bet nuskausminamieji man padėtų. Man tikrai skauda. Labai. Po velnių, Gabrieli ką tu man padarei?Gabrielis. Mmm... Vis dar toks pats gražus. Aukštas, gilių pilkų akių ir vaikiškomis duobutėmis skruostuose. Įdomu, kaip jis atrodo nuogas. „Džilijna, idijote, raminkis. Ar išprotėjai? Atsipeikėk. Dar užšok ant jo ir patvarkyk jį tėvo akivaizdoje.“-Kartoju, kad aš tau nieko nedariau. Tėti, pasakyk jai. – Gabrielis užsidegęs įrodinėjo savo tiesas, kuriomis aš netikiu. -Tai tau reikia tėvelio pagalbos, mielasis? Pats niekaip apsiginti negali? Vargšelis.-Džilijana, atsigulk ant pilvo, kad galėčiau suleisti vaistų. -Tai tegu šis nešdinasi iš kambario, nežadau jam demonstruoti savo nuogos subinės. Tegu pirma bent jau į pasimatymą pasikviečia, - piktai žvelgdama į gabrielį iššnypščiau.-Tokių, kaip tu į pasimatymą niekas nekviečia, - tyliai pasakė išeidamas. Nejaugi jis mano, kad aš jo negirdžiu? Gaidys nelaimingas. Nenuostabu, kad aš su juo nešnekėjau. Reikia tęsti šią tradiciją.-Džilijana, - tėviškai į šikną man besdamas adatą pasakė gydytojas, - Gabrielis geras vaikis. Nesielk su juo šitaip. Aš užtikrinu tave, kad jis nieko blogo tau nepadarė. Kada nors tu jam padekosi.-Už ką? Už tai, kad smaukėsi į mane žiūrėdamas?-Džilijana, raminkis. Juk tu ne tokia, kokia nori, kad tave matytų žmonės?-Iš kur jūs visi tokie protingi atsiradote ir kodėl jūs, protingieji, manote, kad žinote apie mane tai, ko net aš pati nežinau?Jis sedėjo ir tylėjo, nes neturėjo jokių argumentų prieš šį mano pasakymą. Taip tau ir reikia. Skausmas šiek tiek sumažėjo, bet vis tiek jaučiau kiekvieną savo kūno vietą. Aš degiau iš vidaus. Po velnių, kas mane nutiko. Gal Donis žinos. Donis!-Man reikia paskambinti Doniui, - pasakiau. Nors tai greičiau skambėjo, kaip reikalavimas.-Ne, Džilijana, - kiek jis kartos mano vardą? Ar stengiasi jo nepamiršti?-Kaip tai ne? Netgi cypej man leidžia apskambinti, bent jau vieną kartą. – užsiputojusi dėsčiau savo gyvenimiškąją patirti, kurios, tenka pripažinti, turėjau užtektinai, kaip kokio amžiaus būdama. Aš jauna ir mano papai vietoj. Ir aš jau su patirtim. Galinga. Aš super boba. Turbūt todėl visi nori su manim kruštis.-Tai ne kaleimas, mieloji. – pastebėjo.-Bet juk jūs turite telefoną? Aš netgi susimokėsiu už skambutį. – pasišaipiau. Kaip man tai būdinga. Bet šitas bruožas, kaip ir visi likę neigiami, man labiausiai manyje ir patinka. Aš bloga. Na ir kas? -Nejuokauk, tiesiog nemanau, kad tai geras sumanymas...-Kas nutiko Doniui? – išsigandusi pasiteiravau. – Kas jam? Kas jam? – užrėkiau taip, kad mano gerklės atrodo plyšo į milijonus skutelių ir aš suinksčiau iš skausmo. – Netylėk. Kas jam nutiko, būkit geras... – sau nebudingu maloniu tonu tyliai pasakiau.-Nieko, mieloji, jam nieko nenutiko. Tiesiog jis išvyko. Vakar naktį.-Ką? Kur? Kaip? Ką čia svaigsti? Niekur jis neišvyko. Duok man telefoną. Greitai. – isteriškai sucypiau. – Telefoną.-Tėti, duok, jau tą prakeitą telefoną. - Pasigirdo Gabrielio balsas. Jis ir keiktis moka? Dievaži kokio naujiena. Pažanga. Jis pradėjo netobulėt, o ne, kaip „Maloniame miestelyje“. Bet kadangi jis čia spalvotas, tai jis turėtų blukti. Bet jis bent jau suvokia, kad man reikia Telefono. Man reikia Donio. Na bent jau pašnekėti su juo. Ir kodėl jie man meluoja? Debilai, adaptai nelaimingi.-Bet, Gabrieli, aš manau, kad... – gydytojas neužbaigė.-Man tas pats ką tu manai. Duokit man telefoną.-Imk ir užsičiaupk. Tavo isterijos niekam neįdomios. Būk gera, patylėk. – Uhuhuuu. Jis gali būti piktas. Ir koks patrauklus. Pyktis jam tinka. Labai. „Blemba, Džile, nustok apie jį galvoti, kaip apie sekso objektą. Gydykis.“