“Christmas
is the Disneyfication of Christianity”
Niočin man ta žiema ir tos šventės.
TUrbūt esu vienas iš tų žmonių, kuriems Kalėdos neneša jokio džiugesio. Masinis apsipirkinėjimas, pinigų leidimas, o jų ir taip nėra. Nu ir velniop visą tai. O kur dra apsimestinis visų žmonių gerumas, palinkėjimai, kurių gauni n+k, ir kaip bebūtų keista jie mistiškai, Kalėdiškai stebūklingai, vienodi. Žmonėėėėėės, juk nebūtina darysi "forward". Jau geriau aš gausiu tris žožius "Su Šventėm Tave", negu ilgiausia A4 formato nesamonę, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos, nei tikslo ar gilios minties. Tiesiog tu manai, kad kuo ilgesnis laiškas, ar ne duok Dieva sms, tuo tu kietesnis. Nė velnio. Atsipeikėk. Tave fake Christmas spirit niekam neįdomus. O tuo labiau man.
Turbūt išsileijau pakankamai. Or not?
Kaip visada reikėtų padaryti things I have done list'ą:
- aplankiau senai matytus giminaičius visose Lietuvos kaimeliuose. Kartu su savim vežiausi ir savo bičą, nes jis norėjo susipažinti su mano mamos trečios eilės pusbrolio vaiku. Girdėjo, kad jis mielas. Jam kas apie tai, kokiam gliuke pasakė? Asilas, bet vis tiek jį myliu. Šiaip manau, kad jis važiavo todėl, kad jam ramiau lankyti mano gimines negu savo pačio. Kitais metais - aš lankysiu jo.
- vieną kartą susipykau su mama. Tris kartus su tėčiu. Visus keturis kartus dėl to, kad jie lindo į mano asmeninį gyvenimą.
- močiutė manęs pasiteiravo kada mano vestuvės, nes jai atrodo, kad aš nėščia. Šaunuolė. Mesk rūkyti, gal prašviesės ant senatvės protas. Bet šiaip ji visai nieko.
- Dėdė pagavo rūkant, todėl nutrešė cigarėtę ir liepė mesti, jeigu nenori, kad pasakytų tėvams. Hmmm... Lyg man būtų baisu.
- gavua krūvą niekam nenaudingo šlamšto, kurį net gėda perpadovanoti. Silikonų į papus arba botokso į lūpas negavau dėl to labai susierzinau ir buvau pasiryžusi atsiduoti Santai, kad pasitaisytų. Sveikas protas atkalbėjo.
- prisivalgiau, kaip karvė ir dabar tikrai galima pamanyti, kad esu nėščia. Maistu.
P.S. - dar nežinau kur sutiksiu naujuosius ir mane tai pradeda erzinti.
Beja pagaliau parašiau dar vieną skyrių. Mintyse labai senai žinau, kaip veiksmas vystysis, tačiau neikaip nesugebėjau to perteikti raštu.
LOVE ME TILL MY HEART STOPS // 8 SKYRIUS Robis dar kažką kuždėjo sau po nosimi, tačiau manęs tai nejaudino. Šiuo/Tuo metu buvau susitelkusi tik į tai ką aš padariau. Nejaugi, nejaugi vėl aš nesugebėjau atsilaikyti, nejaugi, net be Donio buvimo šalia aš negaliu atsikratyti jo įtakos. Ne veltui sakoma, kad narkomanas – narkomanas visam gyvenimui ir nėra jokių, aš out of it. Nekenčiu savęs labiau, negu nekenčiau savęs prieš tai, nekenčiau Donio už tai kokia aš esu, nors geriau pagalvojus tai nebuvo jo kaltė. Kaltė, panieka, nežinojimas, pasimetimas. Net nebežinau kokie jausmai sukasi manyje ir ko aš galiu tikėtis iš savęs, iš aplinkos. KO AŠ NORIUUUU? Ką man daryti. Nežinau, nežinau, nežinau. Jaučiu, kaip lengvumo jausmas, vis dar neapleidžia manęs ir poveikis, tas maloniai žudantis neapsakomas malonumas vis dar valdo mane ir mano kūną, mintis, jausmus. Ne. Nebenoriu. Noriu pati būi atsakinga už savo veiksmus. Noriu? Tikrai... O gal? Minčių lavinos, neapsakomi vaizdiniai ir tai apie ką žmonės, normalūs, pamaldūs žmonės, nešneka garsiai. Akyse vėl aptemo ir jutau, kaip atsiriboju nuo pasaulio. Vėl .Ne.
Galva plyšo, gerklę plėšė, visame kūne bebuvo nei vienos vietos kurios man neskaudėtų. Jaučiausi, kaip sudaužyta, o gal tokia ir buvau. Juk šiaip ar taip dar nesugebėjau galutinai išgyti nuo paskutinio savo nenumaldomo gyvenimo etapo. Akių obuoliuose apsigyveno kažkokie gyviai ir atlikinėjo vietos dezinfekciją. Ašaros tryško. Skausmas maišėsi su neapykanta ir panieka pačiai sau. Vėl. Kodėl? Ką man dabar daryti? Motina. Cha. Tai kalei nė motais kas vyksta mano gyvenime. Kaip jau minėjau ji būtų daug laimingesnė, jeigu manęs iš vis nebūtų. Jos kalėdų wish list‘e pirmu numeriu įrašyta: „Noriu, kad Džiulijana Moor Thomas mirtų.“ – na kažkas tokio. Na bet esmę pagavome mes visi. Ar ne? Apsidairiau, nors netikėjau, kad nuo paskutinio mano sveiko, jeigu taip galima sakyti, proto nušvitimo, aplinka pasikeitė. Pasikeitė. Na bent jau sutemo tai tikrai. O ar nebuvo sutemę ir tada? Kiek laiko aš vartausi nežinia kur? Kažkoks bromas, konteineriai. Aš šiukšlė. Paskutinė suknista, niekam tikusi šiukšlė. Teisingi motinos norai. Man tikrai geriau negyventi ir mirti. Kad ir čia. Čia ir dabar. Staigiai. Baloje. Sėdžiu baloje. Aplinkui mane mano pačios vėmalai, nuo kurių man vėl viskas kylą į viršų. Rankomis užsidengiau veidą ir suvokiau, kad jis purvinai kruvinas. Turbūt kelis, jeigu ne keliolika kartų kritau snukiu į asfaltą. Rūbai, kaip ir plaukai buvo pusiau apvemti, pusiau kraujuoti, pusiau purvini. Ir kaip Robis mane galėjo palikti? Kaip? Žinau, pati liepiau jam nešdintis velniop ir kuo toliau, bet juk aš vienintelė jam brangi žmogysta. Kaip? Nejaugi iš tikrųjų aš jam nesu tokia svarbi, brangi? Cha, Džile, užsikrušk. Niekam tu nereikalinga ir niekas nenori būti tavo, su tavim ar šiuo metu netgi tavyje. Ne. Su Robiu gyvenime negalėčiau. Supykino.
Po vėmimo sesijos, nebežinau kelintą šią dieną/parą, apsičiupinėjau kišenes. Trys doleriai ir viena suknista cigaretė. Velnias. Man reiki žiebtuvėlio. Degtukų. Laužo, ko nors, kas degtų atvira ugnimi. Pamėginau atsistoti ir suvokiau, kad tai sukelia nežmoniškus skausmus. Nieko. Kaip nors. Kentėk, kale, už tai, kad nemoki gyventi. You suck at life. Tiesa. Išsivilkau iš bromo. Pagrindinė mūsų suknisto miestelio gatvė. Žmonių skaičius – nulis. Vadinasi kažkur trys-keturios valandos nakties. Ačiū, kažkam, nes Dievas man tikrai nebepadeda. Šiuo metu man tikrai nereikia pašaipių, paniekinamų žvilgsnių. Vilkausi. Kažkur. Link kažko. Ėjau vedama kažkokio jausmo. Skausmo? Paniekos? Baimės? O taip, baimė man nėra svetimas jausmas, kad ir kokia paskutinė sterva aš jums galiu atrodyti. Ir šiaip manau, kad mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, jeigu mane kas nors mylėtų. Manau, kad yra visai teisinga apkaltinti visus aplinkinius dėl to, kad man taip. Geriau jau aš jų nekęsiu taip pat stipriai, kaip ir jie manęs, tik aš bent jau turėsiu pagrindą taip daryti.
Išgirdau už savęs žingsnius. Velnias, kokio bybio kažkas vaikštinėja vidurį nakties šio suknisto miestelio gatvėmis. Gali mane trankyti, gali mane prievartauti, man kažkaip tas pats. O ir šiaip kaip jau buvau pagalvojus prieš tai su manim santykiauti ir savo įrankio į mano vagina kišti šiuo metu tikrai niekas nenorėtų. Tad blogiausia kas galėtų man nutikti tai dar labiau sudaužytas mano kūnas. Tad nieko tokio. Daugiau vis tiek nelabai kur ir yra. O gal mane netgi nužudytų, tada aš manau padaryčiau paslaugą daug kam. Hmmm... Geriau pagalvojus turbūt visiems. Žingsniai link manęs greitėjo ir aš pradėjau justi vyrišką šnopavimą. Vyrai, priešingai negu moteris skubėdami ar netgi būdami susijaudinę kvėpuoja daug giliau negu moteris. Nei skubinau, nei lėtinau žingsnio. Tiesiog šliaužiau. O jis vis artėjo manęs link ir jo kvėpavimas darėsi vis gilesnis ir gilesnis ir mane netgi keistai tai sujaudino, jaučiau, kaip man pradeda dilgčioti vidinės šlaunų pusės. Džile, kurva tu paskutinė. Tau tik pimpalai tavyje galvoj. O jo kvėpavimas jau buvo ties mano pečiais ir kaklu. Giliai įkvėpiau, suinkščiau iš skausmo, ir sustojau.
-Džile? – pasigirdo pažįstamas, sodrus vyriškas balsas. Jis. Kaip jis po velnių mane suranda? Kaip? Ar jis manyje įtaisė GPS‘ą?
Palinksėjau galvą ir nieko neatsakiau.
-Kas tau nutiko? Vėl? Džile, kodėl? Kodėl tu taip elgiesi? – jis švelniai sugriebė mane už pečiu ir atsuko į save. Jo akys išsiplėtė, tačiau tai buvo momentinis veiksmas, jeigu ne virš mūsų galvų kabantis žibintas, kuris apšvietė jo veidą, tą vyrišką, su iššokusiais žandikauliais veidą, niekada nebūčiau to pastebėjus. – Kas tau nutiko? Kas tau taip padarė? – jo balse buvo juntamas pyktis ir neapykanta, agresija.
-Tu man nesakai, kas man nutiko, tai aš ryte atsidūriau pas tave visa sumaitota, kodėl dabar aš tau turėčiau kažką sakyti?
-Ar tu bent jau matei save? – jis tiesiog degė pykčiu ir net neketino to slėpti. Kaip jam tai nebūdinga.
-Žinoma, Gabrieliau, aš esu iš tų mergų, kurios be veidrodžio neišeina iš namų. – paskutinius žodžius išinkščiau, nes skausmas veriantis mano plaučius kalbant buvo nepakeliamas.
-Einam. – jis suėmė viena ranka mano kojas, o kita prilaikė nugarą. Net nenorėdama apsikabinau jo kaklą. Nuo jo sklido nuostabiai viliojantis kvapas. Kalė.
-Kur? Nereikia. – mėginau priešintis, tačiau net pati suvokiau, kad tame nėra jokios prasmės.
