LMTMHS // 3 skyrius

Trečias skyriusLengvas saldus dūmas. Pasitenkinimas ir ekstazė kraujagyslėmis keliaujantys po visą mano kūną. Plaučiai pripildyti nuodemingai malonaus sunkumo jausmo. Dar. Mintys atsitrofuoja ir tu nebevaldai padėties. Viskas aplinkui pradeda lietis. Tiek vaizdai, tiek garsai. Gyvenimas yra gražus. -Džile, Robis šį kartą pasistengė, - pasigirdo Donio balsas tarsi jis tūpėtų giliam šulinyje ir iš ten su manim šnekėtųsi.Juokas persmelkiantis visą tave. Kodėl taip negaliu jaustis kasdien? Dar. Keli gurkšniai viskio. Viskas susimaišo. Euforijai prilygstantis jausmas. Tolumoje girdimi balsai susilieja į vieną visumą. Mano. Mano pasaulis. Staigus pakilimas. Tvinksintys pirštų galiukai. Kojų. Aukštyn keliaujantys palaimos jausmas. Staigus smūgis atjungiantis tavo smegenis.Ar aš dar gyva? Neturėjau jėgų atsikelti. Vadinasi dar gyva, nes jeigu būčiau mirusi, man tikrai nebūtų taip šūdina. Mirę žmonės, laimingi žmonės. Noriu mirti. Tvinkčiojantys smilkiniai. Kas vakar nutiko? Niekaip neprisiminiau, kas įvyko po to, kai užtraukiau pirmąjį dūmą. -Aaaa... Šudas. Šūdas. – mėginimas pasiversti ant šono sukėlė nežmonišką skausmą. Kritau. Turbūt ne kartą. Vis dar nepajėgiau atsimerkti. Manau, kad mano pasamonė man neleidžia to padaryti. Juk, visada, visada, kai nepamnu kas įvyko, įvykdavo kas nors baisaus, nešvankaus, vulgaraus, paleistuviško, kriminalinio. Mentai į mane jau kreipiasi vardu. Ir nebefotografuoja. Jie turi visą mano nuotraukų albumą. Ten jų turbūt daugaiu negu mano šeimos albume. Tieisog manęs jau kuris laikas niekas nefotografuoja. Aš – gėda. O gėdos fotografuoti neverta. Tai tik dar labiau paaštrina situaciją ir bado jiems akis. Ir šiaip nuotraukuose aš atrodau ne kaip, tad ir tikslo lysti į kadrą nėra. Savęs analizavimas ir problemų iškelimas bent rumpam nustumia skausmą į šoną. Tačiau tik baigus jis vėl smogia visą griaunančią jėga. -Šūūūūdas. – jeigu nėra mirtino reiklao geriau nejudėti. O jeigu ir yra, tai velniop jį. Skausmas buvo žudantis. Mano mentys degte degė. Šonkauliai buvo įsirėžę į plaučius. Ar toks jausmas žemėje iš vis egzistuoja? Ar tai įmanoma? Mediciniškai? -Prabudai? – pasigirdo tvirtas ir sodrus, bet švelnus vyriškas balsas. Kur po velniais aš esu? Kas jis? Suvokiau, kad reikia atmerkti akis, bet keista baimė mane stabdė. – Ei, kaip jautiesi? – pakartojo. Idijotas. Nejaugi mano, kad pirmą kartą negirdėjau? Girdėjau. Aiškiai. Palengva pramerkiau akis. Aš, kad ir kaip keista tai būtų, gulėjau nat sofos apklota pigiu minkštikliu kvepiančia, o gal tiksliau dvokainčia, anklode. Rytas. Saulė šlykščiai spigino tiesiai į mano apsiblaususias akis, kurios vis dar perštėjo. -Kur mano kelnės? – suklykiau suvokusi, kad guliu tik su apatiniais. – Po velniais, kur mano kelnės, ištvirkeli?-Jos ant sofos galūgalio. – rankos mostų parodė, kur yra tas „galūgalis“.Staigus pasilenkimas jų link buvo blogiausias mano sumąnymas šį rytą. Suklykiau iš skausmo. Kas man vakar nutiko?Jis – tebūnie kol kas, ištvirkęs asmuo naudojantis žodį galūgalis ir nejaučiantis, kad tai tik patvirtina mano spėjimus, kad jis ištvirkelis – prisėdo šalimais ir uždėjo savo ranką man ant kaktos. -Ką tu darai? Tu man ne motina, kad mane taip grabinėtum.-Patylėk minutėlei, būk gera. – jis pasiemė mano riešą ir akimis skaičiavo tiksinčias laikrodžio rodykles.-Kas tu? Sumautas gydytojas? – žinoma turbūt pirma man reikėjo pasiteirauti kur aš esu, bet. Logika nebuvo mano arkliukas.-Prašiau patylėti. Ištraukiau savo ranką iš jo ir suriečiau po anklode. -Jeigu tavo manymu aš esu ištvirkes prievartautojas apsimetantis sumautu gydytoju, tai kodėl tu nesusirenki savo daiktų ir neišeini? – jis kiek tvirtesniu tonu pasiteiravo, bet jo akyse vis dar galėjau įžvelgti gailestį. Na, arba jam gaila kokio nors nudvėsusio gyvio arba manęs. Didelio skirtumo, šiaip ar taip, nebuvo.