LMTMHS // 6 skyrius

Šeštas skyriusVienas kvietimo signalas, antras kvietimo signalas, trečias. Tylą perskrodžiantis įkyrus pypsėjimas, kuris tik suaištrino mano galvos skausmą. Doni, šūdžiau nelaimingas, pakelk ragelį. Doni. Doniiii. Nieko. „Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti“ – kąąą? Kokio bybio? Kaip tai negaliu. Galiu. Aš noriu, man reikia. Po velnių, Doni ką tu darai?Ramiai padėjau telefoną ant stalo ir nusisukau nuo į mane įsistebeilijusių dviejų porų akių. -Džilijana, mes juk sakėmė, kad jo nėra. Džile, mieloji...-Jokia aš tau ne mieloji, aknikniskit nuo manęs. Dinkit. – ir man net nesvarbu, kad tai aš esu įsibrovėlė jų namuose. Man tas pats. Man giliai vienodai ką jie apie mane mano, niekada nerūpėjo, niekada ir nerūpės. – Eikit visi velniop. Dinkit iš mano gyvenimo. – rėkiau, net gerai nesuprasdama ką ir kodėl. Jie nekalti. Žinau. Bet juk kažką apkaltinti reikia. Tai kodėl ne žmones, kurie yra arčiausiai manęs?-Džilijana, apsiramink, būk gera, nusiramink. – gydytojas vis dar mėgino mane paveikti gerumu. Na ir kantrus žmogus. Idijotas. – Gabrieli, manau, kad reikia ją parvešti namo. Mes niekuo jai nebegalim padėti. – jis kreipėsi į savo sūnų. Ir kaip visada apsimesdami, kad manęs nėra kambaryje.-Man nereikia jūsų pagalbos, aš pati kuo puikiausiai galiu savimi pasirūpinti. – mėgindama atsistoti kriokiau ne savu balsu. Skausmas buvo žudantis. Svirduliuodama atsistojau ir pasilenkiau pasiimti savo džinsų. Mano šonkauliai įsismeigė į plaučius. -Šūūūūdas.-Džile, po velnių, gal tu galėtum bent vieną kartą savo gyvenime elgtis, kaip suagęs žmogus, o ne išlepintas dėmesio reikalaujantis maištaujantis paauglys? – Gabrielio balsas buvo duslus, prislopintas, sexualus. Pyktis jam tinka. Jis buvo piktas. Piktas, piktas, piktas. Aš jį pykdžiau ir tai buvo stimulas elgtis dar blogiau negu prieš tai. -Apsikrušk, Gabri.-Su tavim neįmanoma...-Kaip gerai, kad tu manęs tuoj nematysi. – agonijos kankinama mėginau įlysti į savo aptemtus džinsus. – Kur mano batai?-Džile, aš tave nuvešiu namo. Aš abejoju, kad tu pajėgi pati iki jų nusigauti.-Batus. – pareikalavau.Gabrielis juos padavė ir po nosimi kažką sumurmėjo, deja nesupratau ką.Palyginti su džinsais, batus apsiauti buvo kur kas lengviau. Nereikėjo tiek daug lankstytis. O tai, kiek jau spėjau suvokti man ir sukelia didžiausius skausmus.-Gydytojau, o mielasis gydytojau, - apsimestinai švelniai pasakiau, - ar jūs teiksites man pasakyti kas man nutiko ir kodėl po velnių man viską taip skaudą?-Džilijana, norėčiau, kad rytoj tu atvyktum pas mane į kabinetą, kad aš galėčiau padaryti kelias rentgeno nuotraukas ir kelis tirymus. – pasakė dalykiškai ir suvokiau, kad netgi jam trūko juostelė.-Žinoma, geneole, kaip pasakysite. Ne velnio. Aš daugaiu nei vieno iš jūsų nenoriu matyti savo gyvenime. Nei vieno. – nors tai buvo toli gražu ne tiesa. Ir pati kuo puikiausiai tai suvokiau.-Tu tiesiog nuliūdusi ir pikta. Pakalbėsiu su tavim rytoj ryte. Tavo mama informuota.-Dideiji, suknistieji informatoriai. Koks jai skirtumas kaip aš jaučiuosi. Jiegu ji galėtų ji pati mane paskerstų kur už kampo, tik gaila, kad už tai baudžiama.-Man atrodo tu ketinai išeiti. – Gabrielis pasakė tokiu tonu, kokio dar niekada nebuvau girdėjusi. Tai buvo šsakmus, vyriškas, tvirtas ir kiek grubokas tonas. Tona, kuris mane užvedė. Jiegu man taip visko neskaudėtų... „Džilijana Mūr Thomas, kale tu nelaiminga“.Nieko nesakius susviravau iki durų. Nors šiuose išpuoselėtuose namuose buvau vos kelis kartus ir tai anstyvojoje vaikystėje puikiai prisiminiau išdėstymą. Nors namuose gyveno du vyrai, viskas buvo pedantiškai sutvarkyta ir preciziškai sustatyta savose vietose. Netgi negyvendamas čia kuo puikiausiai galėtum suratsi reikiamus daiktus. Viskas buvo nuobodžiai tobula. -Norėčiau, kad tu ja palydėtum iki namų, netgu jeigu ji to nenori. Man neramu dėl jos. – uždarydama duris išgirdau.Lauke buvo vėjuota ir labai šalta. Lijo lietus. Ačiū, Motina gamta, ačiū tau. Padaryk mano kelionę dar labiau apgailėtina. Suknistas gyvenimas. Niekaip nesuvokiu kur pasidėjo Donis. Juk jis būtų man pranešęs. Jis būtų. Tikrai būtų. Na gal ir nebūtų. Mūsų su juo santykiai labiau rėmėsi seksu negu giliais jausmais. Mums buvo gerai kartu. Mes abu buvome tokie, kokie norėjome būti. O gal mes tiesiog ėjome prieš viską? Na šiaip ar taip Donio negąsdino tai, kad aš gulėjau. Na, o manęs negąsdino tai, kad jis vartojo. Vartojau ir aš. Donio dėka. Gal?Semas. Semas, Semas, Semas. Jis tikrai turėtų žinoti, kur yra Donis.Tolumoje pamačiau taksofoną. Apsičiupinėjau kišenes ir radau smulkių. Bent šis tas gero šioje šūdinoje dienoje.Meginau paspartinti žingsnį, bet tai reikalavo per daug jėgū ir sukėlė per daug skausmo. Skausmas su kiekvienu žingsniu vis stiprėjo. Nuskausminamieji pasirodo nebuvo ilgai grojantys. Šundaktaris nelaimingas. Prisėdau ant šlapio asfalto ir jaučiau, kaip mano vaginą surakina nuo jo sklindantis šaltis. Koks skirtumas. Vis tiek iš manęs būtų nevykusi motina. Nuleidau galvą tarp kojų ir pajutau, kaip viskas kyla mano viduje. Mane supykino, bet prieš išemdama viską ką turėjau skandyje pajutau, kad kažkas laimo mano plaukus toliau nuo veido. Net nenutuokiau, kad galima išvemti tiek alkoholio.-Džile, Džile. – pasigirdo balsas, kurį turėjau pakęsti visą rytą. Gabrielis. – Džile, tau vsikas gerai. Džile, kalbėk. Džile. – nutabusis šeimos bruožas kartoti vardus.-Atsiknisk. -Tu ir vėl samoninga. -Nepatinka moterys, kurios būna samoningos? Su negalinčiom pasipriešinti ir negalinčios pasiskųsti, kad tu nevykęs, daug smagiau?Jis tylėjo ir žiūrėjo į mane.-Tyla reiškia sutikimą. – prieš pakartotinį vemimo seansą dar spėjau pasakyti.