Taip ir žinojau, kad anksčiau ar vėliau mane mes. Mes mane. Asilas nelaimingas, degradas, asocialus šūdo gabalas. Mintys per daug padrikos, kad galėčiau sugalvoti ką nors originalesnio ar labiau žeidžiančio. O gaila, nes gal būtent tai padėtų man nusiraminti. Nusiraminti. Tekila, džinas, konjakas, degtinė. Bet kas. Jokio skirtumo ką susipilti į save, jokio. Velniop viską. Nekenčiu savęs, nekenčiu jo, nekenčiu savo gyvenimo. Pasirodo jis man buvo svarbus, svarbus tiek, kad mano vidaus organai austų tą skausmą, kurį sukelia mano širdis. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad viskas taip pasisuks. Man juk jis buvo... Buvo. Pyktis, agresija, liūdesys, isterija, visi jausmai persipynė į vieną.
Nejausdama savo kūno atsistojau nuo sofos ir nušliaužiau link baro. Ten visada kas nors būna, nes motina kitaip negali užmigti, alkoholikė nelaiminga. Tik jos dėka, jaučiu tokį nenumaldomą potraukį alkoholiui. Mano organizmas dar būdamas jos gimdoje buvo pripratintas prie nuostabaus jausmo, kai tekila lakto tavo venomis, arterijomis ar kokias ten organizmo greitkeliais. Reikės to pasiteirauti gerojo gydytojo. Dar keli žingsniai ir rankos ištiesimas ir galėsiu jausti deginimą savo gerklėje, kuris padės pamiršti, padės negyventi, padės persikelti į kitą realybę. Deginantis malonumas ir mano mintis užlieja lengvas rūkas, kelios tabletės, kurias slėpiau, nes išmesti buvo gaila, akys nebefokusuoja vaizdo, kūnas apimtas gilios palaimos, tokios, kai tu patiri orgazmo viršūnę, tik šis jausmas ilgai grojantis, mintys kylančios virš kūno ir paliekančios tave. Spalviniai, vaizdai, garsai viskas susilieja į vieną. Einu, guliu, sėdžiu, šliaužiu, nieko nejaučiu, nieko nežinau, tuštuma su, kurią ateina ramybės jausmas. Pamirštu. Viską. Nenoriu prisiminti, daugiau niekada. Niekada. Niekada. Tolstantys tavo pačios balsai, atsirandantys nauji, nepažįstami, negirdėti, juokingi ir bauginantys, keisti. Vėl deginantys jausmas gerklėje, vadinasi dar keli gurkšniai nuodėmingojo gėrimo, kuris tik sustiprina nebūties, lengvumo, pilnatvės, o gal, kaip tik tuštumo, malonaus tuštumo, jausmą.
Pramerkiau akis, tačiau nieko nematau. Akis iš vidaus graužia kirminai, kurie man primena, kad aš ir vėl pasidaviau. Vėl grįžau į tą patį tašką, kuriame buvau prieš kelis mėnesius. Gerklę degina taip, lyg būtų dezinfekuojama su domestos ir sodos mišiniu. Mintyse juodosios skylės, nutrūkstančios mintys ir jausmai. Puikiai žinau ką tai reiškia. Buvau, patyriau, pergyvenau, bet nepamiršau. To niekas negali pamiršti. Kad ir kaip norėtum. Tavo norai šiems prisiminimams neįdomūs. Akys ašaroja, nes nebegali pakęsti skausmo. O gal tiesiog aš pati negaliu susitaikyti su tuo, kad vėl, kad, po velnių, velniop, vėl grįžau. Ne. Ne. Ne. Nenoriu. Daugiau niekada. Pati sau pažadėjau. Ne. Kodėl? Kaip?
Mėginimai stotis. Sėdėti. Būti. Sugrįžti. Susivokti. Gyventi. Velniop viską. Aš niekam negabi. I suck at life. Gal man numirti? Abejoju, kad kas nors manęs pasiges. Jeigu mirtų visi šio rajono gyventojai aš nepasigesčiau nei vieno. Vienintelis žmogus, kuris mano rūpi, rūpėjo, buvo... Yra? Tas, kuris nuo pat pirmos pažinties akimirkos sukniso mano gyvenimą. Jis buvo blogas berniukas. Labai blogas berniukas. O aš... O aš buvau aš. Tik tuo metu mane tenkino mano būvimas savimi. Priešingai negu dabar.
Džile, kurva tu nelaiminga, susiimk. Bet man labai skauda.
-Lija? Lija? – pasigirdo tolumoje pažįstamas, prarūkytas balsas ir šuns kaukimas. Robas. – Lijaaaaa? Kas nutiko?
Jis tylėjo ir žiūrėjo į mane, į mano akis. Jis supranta. Jis visada viską supranta. Jis prisėdo šalia manęs ir apkabino. Nekenčiau jo dėl to, kad jis mėgina būti tėvo vaidmuo ano gyvenime. Man to nereikia. Niekada nieko man nereikia. Nustūmiau jį šalin.
-Nelysk, prie manęs... – tai turėjo būti piktybinis šūksnis, kupinas paniekos, bet jis išgirdo tik vos girdimą inkštimą. Aš nevaldžiau nieko savo kūne. Visiškai nieko.
-Lija. Kodėl? Lija... Dėl Donio?
-Patylėk. Nenoriu, nenoriu, nenoriu. Dinkit visi iš mano gyvenimo, man nieko nereikia. – Ar aš kartojuosi ar ne, jau negalėjau suvokti. Tiesiog iš paskutiniųjų bandžiau rėkti visa gerkle, tačiau nesugebėjau. Vis tas prakeistas inkštimas ir deginantis gerklės skausmas.
-Tau reikia pagalbos, mieloji. Mes puikiai žinome, kad tu viena to nepakelsi ir nesutvarkysi. Ir nedrįsk su manim ginčytis. Aš viską sutvarkysiu. Tik tu sutik.
